Likus septynioms savaitėms iki Velykų švenčiamos Užgavėnės. Baltai šią dieną švęsdavo per pavasario lygiadienį. Tai spalvinga ir linksma šventė, apipinta įvairiomis apeigomis, žaidimais ir burtais. Tai laikas, kai buvo susitinkama su gamtos dievybėmis ir mirusiųjų vėlėmis, kurios galėjo lemti gausesnį derlių. Užgavėnės simbolizuoja tamsos ir žiemos pabaigą, ir pavasario pradžią. Tą dieną patariama sunkiai nedirbti, sočiai valgyti ir linksmintis. Visus sunkius ūkio darbus baltai skubėdavo pabaigti iki Užgavėnių. Buvo manoma, kad, jei tą dieną sunkiai dirbsi, visus metus poilsio neturėsi. Arba, jei namuose bus verpiama, rūdimis apsitrauks linai bei siūlai, sukirmys mėsa. Dauguma Užgavėnių papročių buvo skirti gausiam derliui užtikrinti. Tos dienos orai leisdavo spėti, kokie bus metai: jei šlapia ir drėgna lauk derlingų metų, jei šviečia saulė – pasiruošk ankstyvai pavasario sėjai.
Senaisiais laikais Užgavėnes švęsdavo kelias dienas. Norėdami, kad metai būtų geri, Užgavėnių dieną mūsų protėviai valgydavo gausiai: nuo septynių iki dvylikos kartų Seniausias ir pagrindinis Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys (žirniai, virti su kiaulės galva ir kojomis). Vėliau šiupinį pakeitė blynai, kurie dažniausiai buvo kepami iš miltų, mielių ir vandens. Juos paprastai valgydavo vakare. Blyno forma turėjo ypatingą reikšmę: buvo tikima, kad apskritimas apsaugos nuo piktųjų dvasių. Taip pat blynas – tai sugrįžtančios saulės simbolis. Blynai buvo kepami per visą keptuvę ir valgomi su įvairiais padažais. Šventės dalyviai taip pat vaišindavosi šaltiena, spurgomis. Tą dieną beveik kiekvienuose namuose ant stalo būdavo mėsiškų valgių, ir kiekvienas svečias būtinai privalėjo jų paragauti. Ant stalo Užgavėnių valgių dažniausiai nelikdavo, o jei šeimininkė prigamindavo labai daug, tai maisto likučius atiduodavo gyvuliams bei paukščiams, nes tikėjo, kad tai suteiks jiems sveikatos.
Vienas iš svarbiausių Užgavėnių akcentų – kaukės ir persirenginėjimai. Apranga turėdavo būti nekasdieniška, o kaukė – juokinga, baisi, bet būtinai besišypsanti. Neretas kauke pradėdavo rūpintis jau vasarą, turtingesnis kreipdavosi pas klumpdirbį. Baltai kaukes dažniausiai darydavo iš medžio žievės, kailio, gyvulių kaukolių, o vėliau ėmė naudoti popierių, kartoną ar piešti tiesiai ant veido anglimi, suodžiais ar burokų sultimis. Dažnas vyras apsimesdavo moterimi, o moterys – vyrais. Persirengėliai įkūnydavo ir kitataučius ar mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Persirengėliai eidavo iš trobos į trobą, dainuodami, krėsdami įvairius pokštus ar net kokį rakandą stengdamiesi pavogti.
Dar vienas svarbus paprotys – Užgavėnių pamėklės Morės (kai kur ji buvo Kotrė) vežiojimas ir sunaikinimas: sudeginimas, skandinimas. Morė savo išvaizda iš dalies įkūnija raganą, iš dalies –derlingumo, žemdirbystės deivę ar net demoną. Pamėklės vežiojimo apeiga skirta pažadinti laukus ir gyvulius, tai gyvybės ir vaisingumo ritualas. Sudegintos Morės pelenai buvo išbarstomi laukuose, kad žemės būtų derlingesnės. Aukštaitijoje vietoj Morės vežiojosi Gavėną, kai kur vadinamą Čiūčela, arba Diedeliu. Gavėnas (arba Gavanas) – piktoji žiemos dvasia, gyvenanti jaujoje, arba labai apsileidęs žmogus. Gavėno vardo kilmė siejama su baltų ugnies dievybėmis. Panašų pavasario sutiktuvių šventės personažą turi ir slavų, germanų ir kitos tautos.
_____________________
© Foto: Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvas
Šaltiniai:
gidas.mb.vu.lt/2009/02/24/uzgavenes-lietuvoje/
Nijolė Laurinkienė. Kas toji Užgavėnių Morė? – tautosmenta.lt
Irena Čepienė. Lietuvių etninės kultūros istorija. – Kaunas, 1992.
Junona Almonaitienė. Švenčių ratas. – Vilnius, 1999.
Pranė Dundulienė. Lietuvių šventės, tradicijos, apeigos.
Atsiliepimai