BALTŲ GENTYS (AREALAS, LAIDOSENA, KOSTIUMAS)

AUKŠTAIČIAI

Arealas

Aukštaičių gentis susiformavo V amžiuje Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų areale. Šis regionas pagal laidojimo papročius išsiskyrė jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus – čia mirusieji buvo laidojami duobėse – plokštiniuose kapinynuose, o ne pilkapiuose. Senoji aukštaičių genties teritorija buvo kur kas mažesnė už tą, kuri dabar laikoma Aukštaitija.

Aukštaičių genties ištakos siejamos su pirmųjų amžių po Kristaus kilusia migracija nuo pajūrio į rytinius regionus. Atėjūnai iš vakarų pamažu susimaišė su negausiais vietiniais gyventojais ir jau V amžiuje suformavo atskirą kultūrinę grupę – aukštaičius. Jie pamažu traukėsi į šiaurę pagal Nevėžį ir jo intakus, pasuko į rytus – Šventosios aukštupį. Aukštaičių arealas apėmė teritoriją abipus Nemuno nuo tarp Šešupės ir Neries žiočių pietuose.  Toliau jų žemės plytėjo nuo Dubysos iki Šventosios žiočių, apėmė visą Nevėžio baseiną, šiaurės vakaruose – ir Šušvės baseiną. Jų šiaurinė riba ėjo šiauriau Panevėžio, vakarinė vingiavo tarp Panevėžio ir Šiaulių, o rytinė nesiekė Anykščių, į pietvakarius suko pro pat Ukmergę, Jonavą, Kauną. Vakaruose aukštaičiai siauru ruožu ribojosi su skalviais, šiaurvakariniai jų kaimynai buvo žemaičiai, šiaurės rytiniai – sėliai ir lietuviai, o pietuose jų žemės jungėsi su jotvingių.

Aukštaičių arealas – tai lygumų ir žemumų kraštas. Tik vakarinis ir rytinis pakraščiai kiek pakyla Žemaičių ir Aukštaičių aukštumomis. Didžiausios aukštaičių upės – Nemuno vaga nuo Kauno iki Šešupės žiočių ir Nevėžis, kirtęs kraštą iš šiaurės į pietus. Dauguma aukštaičių piliakalnių įrengti ties abiem Nemuno krantais, prie dešiniojo Neries kranto, kiek mažiau tarp Dubysos ir Nevėžio, o šiauriniame krašte jų labai reta. Laidojimo paminklai tačiau liudija, kad kraštas buvo apgyventas maždaug tolygiai. Taigi, piliakalniai buvo įrengiami aukštuose upių krantuose gynybai, o dauguma krašto žmonių gyveno neįtvirtintose gyvenvietėse, žemdirbių kaimuose. Žemdirbystė buvo pagrindinis aukštaičių verslas, tačiau amatai ir prekyba šiam kraštui, ypač regionams prie Nemuno, buvo labai svarbūs. Tą rodo didelis kiekis įvežtinių prabangos daiktų šiame krašte dar nuo romėniškojo laikotarpio (I–IV amžių). Per aukštaičių arealą ėjo tautų kraustymosi laikotarpio migracijų ir karo žygių maršrutai. Dabartinių Kėdainių apylinkėse rastas moters kapas, kuriame mirusioji palaidota su hunų strėle, įsmigusia į klubo sąnarį, rasta ir hunų segė, skandinaviškos kilmės geriamųjų ragų, germanų genties frankų moterų kapuose pasitaikantis kabutis – ratelis. Hunai, nužudę minėtą moterį, į aukštaičių kraštą buvo atsibastę patys, o kiti daiktai galėjo būti ir karo žygių trofėjai ar įvežtiniai daiktai.

Pirmą kartą aukštaičius mini Kryžiuočių ordino kronikininkas P. Dusburgietis XIII amžiaus pabaigoje. Nuo to laiko aukštaičių ir Aukštaitijos samprata labai pakito. Manoma, kad aukštaičiai buvo pirmieji iš visų baltų genčių susijungę su lietuviais ir sudarę stiprią genčių sąjungą, apėmusią plačią teritoriją. Aukštaičių ir lietuvių gentys sudarė lietuvių  tautos branduolį. Vieni davė vardą visai valstybei, o kiti – visai rytinei valstybės daliai.

Laidosena

V–VI amžiais aukštaičiai laikėsi senųjų laidojimo papročių – jie mirusiuosius laidojo įvairaus dydžio duobėse žemėje. Kapinyno plote kapai išsidėstę netvarkingai, tarp jų nemaži tarpai. Dalis mirusiųjų palaidoti lentiniuose karstuose, o šalia jų dar padėta po 2–3 akmenis iš abiejų pusių. Būta atvejų, kai šalia karsto rastas akmenų grindinėlis, o kitur duobės kraštas buvęs sutvirtintas molio juosta. Mirusieji laidoti aukštielninki, vyrai galvomis į vakarus, moterys – į rytus, bet griežtai šių krypčių nesilaikyta. Pasitaiko, kad viename kape būna palaidota po keletą mirusiųjų.

Mirusiųjų deginimo paprotys aukštaičiuose paplito anksti, apie V amžių. Patys ankstyviausi degintiniai kapai pasirodė arealo pietvakariuose, todėl manoma, kad aukštaičiai šį paprotį perėmė iš prūsų genčių, greičiausiai nadruvių. V–VI amžiais sudeginti mirusieji laidoti tarp  nedegintinių kapų. VI–VII amžiais mirusiųjų deginimo paprotys plito toliau į šiaurę ir rytus. Abu papročiai šalimais gyvavo kelis šimtmečius, o X–XII amžiais mirusiųjų deginimas jau vyravo.

Kol aukštaičiai buvo laidojami nedeginti, jiems į kapus buvo gausiai dedama įkapių. Archeologams gerai žinomi jų tipai ir dėjimo į kapus tvarka. Degintiniuose kapuose įkapių mažiau, jos daugiausiai sudegintos, todėl vėlesnių amžių aukštaičių gyvensena pažįstama menkiau. Sudegintų žmonių kapai labai įvairūs. Vienur jiems kasamos lygiai tokios pačios kapų duobės kaip nedegintiesiems, o švariai iš laužavietės išrinkti kauliukai ir sudegintų įkapių fragmentai supilami į krūvelę duobės dugne karu su nedeginta įkapių dalimi. Vyrauja apskritų, iki pusės metro skersmens, dubens formos dugnais duobelių kapai. Į tokias duobeles būdavo supilami laužo pelenai su kauliukais ar tik kauliukai. Kartais ant viršaus dar buvo dedama akmenų. Sudegintos įkapės – tai tarsi privalomi į aną pasaulį pasiimti daiktai, o ant viršaus dedamos įkapės jau būtų dovanos. Esama tačiau vieno laidosenos bruožo, kurio mirusiųjų deginimas nepakeitė – tai žirgų laidojimas karių kapuose. Kartais raitelis būdavo laidojamas ne su vienu, o su keliais žirgais, iki 8. Ir dar – žirgų balnai ir pakinktai buvo labai įvairūs ir nepaprastai prabangūs, gausiai puošti sidabru.

Aukštaičiai laikėsi tam tikros įkapių dėjimo tvarkos. Vyrų kapuose iš darbo įrankių dažniausiai randamas siauraašmenis kirvis, padėtas prie kojų, rečiau prie juosmens ar peties. Ankstesniuose kapuose kirvis buvo įmovinis, o vėlesniuose – pentinis. Dar įdedamas peilis, prikabintas prie diržo ar juostos iš dešinės. Aukštaičių išskirtinis bruožas būtų tas, kad peiliai randami beveik tik vyrų kapuose. Kartais vyrui prie galvos padedamas pjautuvas, skiltuvas. Labai retai, matyt, dailidei, į kapą įdedama lenkena, įrankis medžiui apdirbti. Neretai prie juosmens randamas galąstuvas, prie kojų – skobtas. Aukštaičiai vyrams į kapus beveik niekada nedėjo iečių, retai dedama po vieną ietį prie šono, ir tai tik ankstesniuose kapuose. Tai juos skiria iš visų baltų genčių, užtat kovos peilis prie šono guldomas labai dažnai. Pentinai randami retai, jie buvo odiniais dirželiais prisegti prie abiejų batų, bet dažniau įdedami mirusiam raiteliui prie galvos. Žiemgaliai ir žemaičiai turėdavo po vieną pentiną, o aukštaičiai – visada po du. Papuošalų vyrų kapuose negausu – tai antkaklės, segės, kartais smeigtukas ar apyrankė, gintaro karoliukas. Kartais ypač brangius papuošalus, kaip antai įvežtinę auksuotą sidabrinę segę, dėjo po mirusiojo kūnu, matyt, bijota kapo plėšikų. Aukštaičiai garsėja prabangiais sidabru kaustytais geriamaisiais ragais, kurie kape buvo dedami daugiausia prie kojų, kartais ties juosmeniu ar galva. Apkaustų puošyba ir jos simbolika leidžia manyti, kad tai galėjo būti apeiginiai ragai.

Išskirtinė aukštaičių kapinynų savybė – žirgų kapai. Kartais jie buvo laidojami vienoje duobėje su raiteliais, o kartais atskirose duobėse. Pasitaiko degintinių karių kapų, šalia kurių palaidotas nedegintas žirgas. Žirgai laidoti su kamanomis, žąslais tarp dantų. Ant žirgų galvų retkarčiais randama odinių maišų liekanų. Archeologų nuomone, žirgo aukojimas buvo viena iš laidojimo ritualo dalių. Žirgas būdavo užmušamas prieš pat jį užkasant.

Moterų kapuose labai maža darbo įrankių, tik verpstukai, pjautuvai ir ylos. Įrankiai kape daugiausiai dedami galvūgalyje, tačiau nuolatinės vietos neturi. Verpstukai dažniausiai pagaminti iš smiltainio, rečiau nulipdyti iš molio. Unikalus verpstukas rastas Plinkaigalyje, prie Panevėžio – tai bronzinio apeiginio  Saulės vežimo ratelis su stipinais, pritaikytas kaip verpstės smagratis. Jis buvo rastas su medinio kotelio liekanomis. Ratelis neabejotinai įvežtas iš tolimų Europos kraštų. Aukštaičių pjautuvai daugiausiai buvo su užlenktais į viršų smaigaliais. Ylomis kai kada susegdavo be karsto laidojamo mirusiojo laidotuvių drobulę. Kartais aukštaitės moters kape randamas ir geležinis kaplys, o prie kairiojo kelio – molinis puodelis.

Kostiumas

Aukštaičių kostiumą pažįstame tik iki to laiko, kai jie ėmė deginti mirusiuosius. Griautiniuose kapuose drabužių apdailos detalės ir papuošalai  būna savo vietose, iš to galima spręsti apie kostiumo sudėtines dalis, drabužių, rankovių ilgį, audinių medžiagą bei audimo techniką. Degintiniame kape turime tik papuošalų komplektą. Iki šiol yra padaryta keletas aukštaičių apdarų rekonstrukcijų, kuriomis čia ir bus remiamasi. Iš vieno gana turtingo kapo radinių nustatyta, kad aukštaičiai vyrai nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis, susegtus viena ar keliomis įvairiomis lankinėmis segėmis ir sujuostus odiniu diržu. Prie diržo kabinamas geriamasis ragas ir kovos peilis. Ilgas linines ar vilnones kelnes vyrai įleisdavo į ilgaaulius odinius batus minkštais aulais, kurie žemiau kelių buvo susegami odiniais dirželiais su žalvario sagtelėmis. Aukštaičiai buvo geri raiteliai, prie batų jie segdavosi pentinus. Ant kaklo nešiojo antkakles, ant vienos rankos – apyrankes, kartais kelias, mėgo ir žiedus. Visą kario ginkluotę sudarė kovos peilis ir kirvis, labai retai ietis. Apie aukštaičių vyrų galvos apdangalus patikimų žinių nėra.

Aukštaičių moterų kostiumas greičiausiai buvo panašus į kitų baltų genčių moterų kostiumus – lininiai marškiniai, vienas ar du sijonai, skraistė ar skara. Rekonstruojant moters kostiumą pagal vieno kapo radinių komplektą, prie jo reikėtų pridėti odinius batus ir apgalvį, sudarytą iš dviejų eilių įvijų ir grandelių. Įstrižai mirusiosios dubens gulėjo 14 stiklo karolių – gali būti, kad jie buvę prisiūti prie skraistės galo. Moteris greičiausiai buvusi sujuosta juosta, ant kurios iš dešinės buvo prikabinta yla. Mirusiosios papuošalų komplektas labai ištaigingas. Ant kaklo ji turėjo dvi šaukštines antkakles ir 4 eilių stiklinių karolių vėrinį. Dar vienas, alavinių kabučių, vėrinys buvo labai suiręs. Dešinėje krūtinės pusėje rasta ilgakojė lankinė segė, ko gero, buvo reikalinga skraistei susegti. Ant dešiniosios rankos buvo  užmautos 5, o ant kairiosios – 3 juostinės apyrankės. Aukštaitės moterys krūtinei puošti turėjo ir  sudėtinių papuošalų – segę ir smeigtuką, sujungtus grandinėle. Kaip žemaitės ir žiemgalės, taip ir aukštaitės galvas dabino įvijiniais apgalviais su skiriamosiomis plokštelėmis, bet, skirtingai nuo minėtų genčių moterų, marškinius ar skraistes segė įvairiomis, taip pat ir pasaginėmis, segėmis, o ne smeigtukais. 

ŽEMAIČIAI

Arealas

Į vakarus nuo aukštaičių, teritorijoje tarp Dubysos ir Šušvės rytuose, Jūros ir Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje ir nebetoli nuo Nemuno, nesiekianti dabartinės Tauragės ir dabartinio Jurbarko pietuose apie V amžių išsiskyrė žemaičių gentis. Tiesa, archeologai dėl genties arealo ribų tebesiginčija, kai kurie žemaičiams priskiria ir žemes, beveik siekiančias dabartinius Panevėžį ir Pakruojį. Rytiniai ir pietiniai žemaičių kaimynai buvo aukštaičiai, šiauriniai – žiemgaliai, vakariniai ir pietvakariniai – kuršiai ir skalviai.

Žemaičių kraštas užima beveik visą Žemaičių aukštumą, tik arealo pakraščiuose išsidėsčiusios plačios lygumos. Vakariniu pakraščiu vingiuoja Jūra su daugybe intakų, į Baltiją išteka Venta, netoli rytinio pakraščio į Nemuną pabėga Dubysa, o šiaurėje į rytus čiurlena pietinė Mūšos tėkmė. Žemaičiai, kaip ir kuršiai, susiformavo anksčiau čia gyvavusios Lietuvos ir Latvijos pilkapių kultūros teritorijoje. Etninę konsolidaciją lydėjo ir dvasinės kultūros virsmas, laidojimo papročių kaita. Žemaičiai yra viena iš nedaugelio baltų genčių, nuo pradžių išlikusių beveik toje pačioje teritorijoje, susivienijusi į galingą politinę sąjungą, išlaikiusią etninį ir politinį savarankiškumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, suformavusi savitą tarmę su keletu patarmių. Kai kurie žemaičiai ir dabar nelaiko savęs lietuviais. Žemaičių krašte žemės derlingos, o senoviniai miškai buvę gūdūs ir neįžengiami, ilgus šimtmečius gynę žemaičių gentį.

Kalvota žemaičių žemė nusėta piliakalniais. Daugiausiai jų įrengta netoli pagrindinių krašto upių – Dubysos, Ventos, Jūros – ir pačiame arealo viduryje. Čia ir kaupėsi didžiausia genties jėga, kūrėsi ūkiniai ir politiniai centrai. Nuo XII amžiaus žemaičių žemės išsiplėtė kuršių ir žiemgalių kryptimis. Žemaičių kultūra nebuvo vienalytė, o skirtumus lėmė artima kaimynystė su kitomis gentimis arealo pakraščiuose. Šiauriniai žemaičiai jautė žiemgalių įtaką, pietvakariniai glaudžiai bendravo su kuršiais, o pietrytiniai patyrė stiprią aukštaičių įtaką.

Į istorijos šaltinius žemaičiai pateko vėlai, tik nuo XIII amžiaus, Lietuvos valstybės kūrimosi epochoje, kai aršiai pasipriešino Mindaugui ir pirmą kartą buvo paminėti Haličo-Volynės metraštyje. Vėliau, kai su Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinais stengėsi kariauti patys vieni, minimi ir šių ordinų metraščiuose bei dokumentuose. Žemaičiai nepasidavė riterių ordinams net ir tada, kai Lietuvos valdovai politiniais sumetimais juos apleisdavo, o galbūt būdavo tikri, kad žemaičiai atsilaikys. 

Laidosena

Per visą žemaičių genties istoriją laidojimo papročiai keitėsi keletą kartų. Laikotarpio pradžioje, V–VI amžiais, žemaičiai apleido senuosius pilkapius ir mirusiuosius ėmė laidoti plokštiniuose kapinynuose, duobėse. Gana vėlai, X amžiuje, žemaičius pasiekė mirusiųjų laidojimo paprotys, o XI amžiuje jis ėmė vyrauti. Po keleto šimtmečių, jau plintant krikščionybei, žemaičiai grįžo prie mirusiųjų laidojimo duobėse. Žemaičių kapinynai yra gana gerai ištyrinėti, todėl jų kultūrą archeologai neblogai pažįsta.

Kai nustojo pilti pilkapius, žemaičiai mirusiuosius kurį laiką laidojo tose pačiose vietose, senųjų pilkapynų pakraščiuose ar naujus kapus netgi įkasė į jų sampilus, kiekviena giminė prie savų. Kapų duobės kasamos pavieniui nesudarė tvarkingų eilių, tarp kapų buvo paliekami didoki tarpai – gal tai pilkapių ritualo reliktas? Kapų duobes kasė ilgas (iki 2,2–2,6 m ilgio), gilias (iki 1,4 m gylio) ir jų dugne ant nugaros guldė mirusiuosius. Duobėse kartais būdavo padedama akmenų, kai kuriose tarsi sudarančių vainiką. Laidota skobtiniuose karstuose, o kitais kartais mirusieji tik susukami į laidotuvių drobulę, susegtą geležiniu smeigtuku. Žemaičiai buvo linkę vyrus ir moteris į kapus guldyti priešingomis kryptimis, nors to papročio laikytasi ne visada. Mirusiuosius laidojo po vieną, tačiau rasta ir moteris skobtiniame karste su sudegintais kūdikėlio palaikais ant dešiniosios alkūnės, susuktais į drobulę ir perrištais juosta. VIII–IX amžiais kapų duobės kasamos kompaktiškiau, tvarkingomis eilėmis. Greičiausiai dėl padidėjusio gyventojų skaičiaus, gausesnių bendruomenių rečiau pasimiršdavo senųjų kapų vietos. Nuo XI amžiaus įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, sudegintus palaikus berdavo į žmogaus ūgiui tinkamą karstą. Tik po kurio laiko jau ėmė kasti nedidelę ovalią duobelę, į kurią dėdavo į audeklą susuktus ir sege, prie kurios dar pririštas gintaro karoliukas, susegtus sudegintus palaikus.

Žemaičių įkapės nesiskyrė nuo tų, kurios anksčiau buvo dedamos prie mirusiojo kūno. Pažymėtina, kad įkapių į kapus dėta skirtingai. Nemažai mirusiųjų laidoti tik su geležiniu smeigtuku, peiliu, yla, kartais gintaro karoliuku. Tai bendruomenės vargingesnių giminių, gal nelaisvų žmonių kapai. Tačiau daugelis kapų turtingesni įkapių, o kai kurie ypač išsiskiria įkapių gausa ir prabanga.

Žemaičių kariai, kaip ir kitų baltų genčių, laidojami su ginklais. Prie galvos, ant peties ar šono dedami įmoviniai kirviai, tačiau šis paprotys vėliau išnyko. Iš kairio (gal kairiarankiui) ar dešinio šono dedamos kelios ietys. Rečiau kapuose pasitaiko kovos peilių ir prie šono padėtų vienašmenių kalavijų, pentinų, žąslų. Tik pietvakarinėje arealo dalyje į kapus dėtos žirgo aukos – galva ir kojos. VII–IX amžiais kapuose žymiai padaugėja ginklų – beveik visi vyrai palaidoti bent su ietimis. Turtingesni jų palydėti su 2–3 ietimis, vienašmeniu kalaviju, kovos peiliu, su geležiniu pentinu ant kairiosios kojos. Kai kuriems galvūgalyje padėta jauno (iki 5 metų amžiaus) žirgo galva.

Moterų kapuose darbo įrankių rasta nedaug: pagrindinis moterų įrankis peilis, be kurio retai laidota, pakabintas prie diržo ar padėtas prie juosmens arba galvos, yla, akmeninis ar molinis verpstukas, labai retai gintarinis. Prie žiemgalių pakraščio moterų kapuose kartais randama peilių-pjautuvėlių. Išskirtinis žemaičių moterų laidosenos bruožas yra smeigtukų, ant kurių adatų užvyniotos grandinėlės, pora, padėta mirusiajai ant krūtinės ar juosmens. Tai būtų tarsi dovana, nes kituose kapuose šiuo papuošalu susegama mirusiosios skara.

Kostiumas

Žemaičio vyro kario kostiumas ir jo dalys nedaug kuo skyrėsi nuo kitų baltų genčių. Maža ką žinome apie audinių spalvas, beveik nieko apie drabužių sukirpimą, bet nemažai apie drabužius gali pasakyti papuošalai. Žemaičiai vyrai nešiojo drobinius marškinius, o ant jų – trumpas sermėgas, kurias juosė odiniu diržu su žalvarine sagtimi. Prie diržo kabino kalaviją, kovos kirvį, geriamąjį ragą. Jie mūvėjo drobines ar vilnones kelnes, įleistas į ilgaaulius odinius batus, kartais puoštus žalvariu, su pritvirtintu pentinu, dažniausiai tik prie vienos kojos. Storą apsiaustą ant krūtinės segė lankinėmis, vėliau pasaginėmis segėmis. Dažnai prie segės buvo rišamas gintaro karoliukas – amuletas. Ant kaklo vyrai nešiojo antkakles, o galvas puošė odinėmis juostomis su žalvariniais spurgeliais. Jie nešiojo po vieną apyrankę, kartais mūvėjo žiedus. Turtingesni vyrai turėjo ir pincetus. Vieni archeologai mano, kad jie buvo skirti tualetui, o kiti linkę priskirti jiems ir apeiginę funkciją.

Moterų kostiumą greičiausiai sudarė drobiniai marškiniai, sijonas, skara. Žemaitės dėvėjo dar ir prijuostes, kurių apačia būdavo puošta prisiūtomis žalvarinėmis įvijėlėmis. Moterys galvas gobė įvijiniais žalvariniais apgalviais iš įvijų ir plokštelių, iš mados išėjusiais apie VIII amžių. Audeklinę galvos dangą juosė odinėmis žalvariu puoštomis juostelėmis ar austinėmis juostomis. Žemaitės moterys iš kitų genčių moterų išsiskyrė tuo, kad mėgo stambias žalvarines įvijas, ant kurių suko plaukus į kuodą ar prilaikė juos ant pakaušio. Ypač retas ir puošnus žemaičių moterų galvos apdangalas buvo kūgio formos kepuraitė, susukta iš virvučių, ištisai dengtų žalvariniais žiedeliais. Jos pakraštėlį dar puošė klevo lapo formos kabučiai. Tokių kepurėlių daugiau neturėjo nė viena baltų gentis. Dar vienas žemaičių moterų kostiumui būdingas bruožas yra tas, kad jos visai nenešiojo segių, užtat jų krūtinę puošė žalvarinių smeigtukų pora, sujungta 2–5 grandinėlėmis, kurios dar buvo įkabintos į pusmėnulio formos kabučius. Smeigtukų galvutės ir kabučiai kartais būdavo papuošti sidabru. Yra rastas prabangus papuošalų komplektas, kurį sudarė minėti smeigtukai, antkaklė ir apyrankės, specialiai pagaminti 5–7 metų mergytei. Gal tai būta didiko dukros, nes vaikų papuošalai dažniausiai būdavo padaromi sumažinus skirtus suaugusiesiems – nulaužiamas antkaklės ar apyrankės galas ir sulenkiama, kad tiktų vaikui. Smeigtukais su grandinėlėmis susegdavo skaras ar apsiaustus. Kaklą žemaitės puošė viena ar dviem antkaklėmis, karolių vėriniais, ant abiejų rankų nešiojo apyrankes, kartais net po kelias. Ypač mėgtos įvijinės ir rankogalinės  apyrankės. Kaip vyrai, taip ir moterys nešiojo amuletus – gintaro karoliukus, pririštus prie smeigtukų. Moterys mėgo ir įvijinius žiedus.

JOTVINGIAI

Arealas

Jotvingiai – tai didelė baltų genčių sąjunga. Šiuo metu manoma, kad sąjungą sudarė jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir poleksėnai. Jotvingiai jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus išsiskyrė savita laidosena – krūsniniais (akmenų krūvomis apkrautais) kapais. Ir vėliau jų pilkapiuose labai gausu akmenų.

Jotvingių-sūduvių gentis IV amžiuje išsiskyrė pietinėje Užnemunės dalyje, užėmė dideles dabartinių Baltarusijos ir šiaurės Lenkijos teritorijas. Užnemunėje šiaurinė jotvingių riba ėjo maždaug ties Vištyčiu, Žuvintu, Alytumi, į pietus – nuo Šešupės, rytuose užėmė žemes dešiniajame Nemuno krante, tarp Merkio ir Strėvos, iki Aukštadvario apylinkių. Baltarusių archeologų duomenimis, jotvingių žemės siekia Narutį, Bereziną, pietuose tęsiasi iki Sverečiaus, Ušos, Narevo upių, o vakaruose – iki Svisločės upės. VII–IX amžiais dešiniajame Nemuno krante paplito lietuviški pilkapiai, o čia gyvenę dainaviai buvo asimiliuoti lietuvių. XIII amžiuje pietines jotvingių žemes (jotvingius ir poleksėnus) nusiaubė ir visiškai sunaikino Kryžiuočių ordino, Rusios ir Mozūrų kunigaikščių kariaunos. Dalis jotvingių pasitraukė į lietuvių genties teritoriją, į sūduvių žemes, o jų žemės atiteko užkariautojams. Ilgiausiai išsilaikė sūduvių gentis, gyvenusi pietinėje Užnemunėje. Šiauriniai jotvingių kaimynai buvo aukštaičiai, rytiniai – lietuviai ir slavai dregovičiai, pietuose jie ribojosi su slavais mozūrais, o vakaruose – su prūsų gentimis galindais ir nadruviais.

Jotvingių kraštas kalnuotas, išraižytas upių, apaugęs miškais, tačiau jų būta gerų žemdirbių. Šveicarijos  pilkapyne, netoli Suvalkų, buvo palaidotas jotvingių vyras, kuriam į kapą buvo įdėtas medinis arklas su geležiniu noragu – tai unikalus radinys visame baltų areale. Kaip ir visi baltai, jotvingiai statė piliakalnius. Jie koncentruojasi kairiajame Šešupės krante, Nemuno pakrantėmis, dabartinių Lazdijų ir Druskininkų apylinkėse. Daug mažiau išliko jotvingių pilkapynų, kurie randami netoli piliakalnių. Šiaurinė jotvingių arealo dalis Sūduva buvo gyvenama tankiau.

Jotvingiai anksti pateko į rašytinius šaltinius – II amžiuje po Kristaus „Geografijoje“ juos jau mini K. Ptolemėjus. Nuo X amžiaus apie  juos rašoma rusų metraščiuose. Jotvingiai garsėjo karingumu, jų kapuose daugybė ginklų, randama nemaža daiktų, kuriuos galima laikyti tolimų karo žygių grobiu. Ne veltui jie buvo nugalėti tik jungtinių trijų valstybių pajėgų. Sūduviai, ilgiausiai išlaikę nepriklausomybę, ilgainiui pateko į Lietuvos valstybės sudėtį.

Laidosena

Jotvingių pilkapynai nedideli, juos sudaro po keliolika ar keliasdešimt pilkapių. Jie apskriti, apie 5–12 m skersmens, iki 1,5 metro aukščio, bet pasitaiko ir pailgų sampilų. Jotvingių pilkapių sampilai buvo pilami iš žemių, o centrinėje dalyje sukraunami akmenys. Sampilą juosė stambių akmenų vainikas. Nesudeginti mirusieji IV–V amžiuje laidoti daugiausiai po vieną viename pilkapyje. Kapui po sampilu kasdavo duobę. Retai kada vienoje duobėje laidodavo po keletą mirusiųjų. Duobių šonai ir galai būdavo apkraunami akmenimis, jie kape mirusįjį supo iš visų pusių. Kartais mirusysis būna akmenimis apkrautas ir iš viršaus, o žemės paviršiuje dar sudedamas akmenų grindinėlis ar akmenų krūva. Tarp griaučių randama degėsių – tai laidojimo ritualo su ugnimi liudininkai. Mirusieji laidoti galva į šiaurę ar šiaurės vakarus. Prie jų šono būna paguldyta ietis antgaliu prie galvos, ant kojų padėtas skydas. Retai į kapą dedamas kirvis ir peilis. Jotvingių kapų ištirta mažai, nemaža jų apiplėšti, todėl papuošalų rasta nedaug, dažniausiai pasitaiko diržų sagčių, segių.

IV amžiuje jotvingiai perėmė mirusiųjų deginimo paprotį, tačiau ir toliau laidojo pilkapiuose. Sudegintiems palaikams buvo kasama stačiakampė duobė šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi po pilkapio sampilu, galuose prikraunama akmenų, duobės dugnas nubarstomas laužo pelenais ir degėsiais, o viduryje supilama stambesnių kaulų krūvelė. Prie kaulų dedamos įkapės – šaukštinės antkaklės, rankogalinės apyrankės, pasaginės emaliuotos segės Vėliau sudegintiems palaikams kasama iki pusės metro skersmens negili duobelė, iškasta pilkapio pagrinde, arba jie supilami tiesiog ant pagrindo į krūvelę. Kartais sudegintiems palaikams supilti išgrįsdavo nedidelį akmenų grindinį. Jotvingių degintinių kapų įkapės negausios, dažnai jų visai nėra. Randama storagalių apyrankių, geležinių ir žalvarinių lankinių segių, sagčių, peilių, įmovinių ietigalių, įvijinių žiedų. Šiaurinių ir pietinių jotvingių laidosena kiek skirtinga. Suvalkų apylinkėse vyravo paprotys sudegintus mirusiųjų palaikus laidoti molinėse urnose, o šiaurėje urnų nerandama. Be to, pietiniai jotvingiai viename pilkapyje laidojo po keliolika mirusiųjų, o šiauriniai – tik po vieną ar du. Pietiniai jotvingiai į kapus visai nedėjo ginklų.

Kostiumas

Apie jotvingių vyrų ir moterų drabužius nėra jokių patikimų žinių. Jų paprotys į kapus dėti mažai ar visai nedėti įkapių dar labiau apsunkina jų kostiumo tyrimą, o labai anksti, IV amžiuje, perimtas mirusiųjų deginimo paprotys visai atima galimybę sužinoti, kaip jotvingiai atrodė, kokios spalvos ar ilgio buvo jų drabužiai. Archeologai retai išdrįsta mėginti rekonstruoti jotvingių kostiumą. Tačiau jeigu jotvingiai į kapus įdėdavo nedaug ginklų ir mažai papuošalų, tai dar nereiškia, kad jie jų neturėjo ar nemėgo. Tam įtakos galėjo turėti genties mentalitetas ar tikėjimai.

Šiuo metu galime pasakyti tik tiek, kad jotvingių vyrai ir moterys nešiojo antkakles, marškinius, apsiaustus ar skraistes segė lankinėmis ar pasaginėmis segėmis, mūvėjo apyrankes, žiedus, juosėsi odiniais diržais su metalinėmis sagtimis. Išskirtinis jotvingių papuošalas – prabangios, masyvios gunkluotos  apyrankės.

KURŠIAI

Arealas

Pirmaisiais amžiais po Kristaus Kuršių marių ir Baltijos jūros pakraščiu siaura juosta buvo išsidėsčiusi vakarų baltams priskiriama kapų su akmenų vainikais kultūra. Genties, kuri sukūrė šią kultūrą ir paliko gausius kapinynus, vardas nebuvo užrašytas ir nepasiekė mūsų laikų. VII amžiuje po Kristaus tose žemėse susidarė du mažesni etniniai regionai: šiaurėje  – kuršių, o pietuose – jiems labai giminingų lamatiečių. Kuršių gentis susiformavo Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje, tarp Danės ir Ventos upių žiogių, ir užėmė beveik visą Kuršo pusiasalį. Šiaurėje jų arealas siekė Ventą ir jos intaką Abavą, vakaruose jų arealo riba ėjo jūros pakrante ir dar kiek piečiau dabartinės Klaipėdos, o pietuose kuršių kraštas siekė dabartinių Medingėnų ir Endriejavo apylinkes. Rytuose kuršių žemes ribojo Minijos baseinas ir Ventos upė, jos siekė Telšių ir Žarėnų kraštus. Pietuose kuršiai ribojosi su lamatiečiais, rytuose – su žemaičiais ir žiemgaliais. Per visą gyvavimo laikotarpį kuršių genties teritorija pamažu plėtėsi šiaurės link.

Kuršių arealas – lygumų kraštas, tik pietryčiuose, kur siekia šiaurinį Žemaičių aukštumos pakraštį, esama kalvų ir kalvelių. Tai miškų kraštas, išraižytas upių ir upelių. Didžiausia šio krašto upė buvo Venta, atitekanti iš pietų. Visos krašto upės įteka į Baltiją. Kuršių žemėse archeologai surado daugiau kaip 70 piliakalnių, kurių dauguma buvo įrengti IX–XII amžiais po Kristaus. Iki to laiko kuršių daugiausia gyventa neįtvirtintose gyvenvietėse, žemdirbių bendruomenėse, šalia kurių liko kapinynų su labai turtingais kapais. Žymiai tankiau buvo apgyventos pietinės kuršių žemės, buvusios dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Kretingos ir Skuodo rajonuose. Išsiskyrė keletas kuršių galios centrų, kuriuos sudarė pora ar keletas gerai įtvirtintų piliakalnių, o XIII amžiuje jau minimos 9 kuršių žemės – Vanema, Bandova, Pamarys, Duvzarė, Skumda, Mėgava, Pilsotas, Ceklis. Keleto piliakalnių – Matkulės, Stradzės – įranga išsiskiria iš kitų ir jie laikomi alkakalniais, kulto vietomis. Svarbiausi kuršių prekybos keliai ėjo Baltijos pajūriu ir Ventos upe. Per Baltijos jūrą kuršių žemes pasiekdavo spalvotieji metalai, aukštos kokybės ginklai ir kitos prabangos prekės. Kuršių būta gerų žemdirbių, įgudusių amatininkų, jūrininkų ir pirklių bei puikių karių. Ne veltui mūsų dienomis kartais jie pavadinami baltų vikingais.

Istorijos procesai lėmė, kad kuršių gentis pasidalijo į dvi dalis, įėjusias į skirtingų baltų tautų sudėtį ir patekusių į skirtingų valstybių teritorijas. Dauguma pietinių kuršių įsiliejo į lietuvių tautą ir valstybę, o šiauriniai tapo latvių tautos dalimi, buvo Livonijos, vėliau Rusijos ir pagaliau Latvijos valstybės vakariniu regionu. Lietuvos kuršių žemėse susiformavo šiaurės žemaičių (dounininkų) patarmė.

Laidosena

Ne visi kuršiai mirusiuosius laidojo vienodai. Arčiau pajūrio iš senesnių laikų išliko paprotys mirusiuosius laidoti kapuose, apjuostuose akmenų vainikais, tačiau tokie kapai sparčiai nyko. Kuršių žemės vidurio srityse laidota labai panašiai, kaip mūsų dienomis – mirusieji užkasami duobėse, o žemės paviršius paliekamas lygus. VIII amžiaus pabaigoje kuršiai pamažu perėmė mirusiųjų deginimo paprotį, atėjusį iš prūsų žemės ir slinkusį šiaurės link. Nuo XI a. antrosios pusės šis paprotys jau vyravo. Tik šiaurėje ir rytuose, kur kuršių žemės ribojosi su lybiais ir žiemgaliais, mirusiųjų niekada nedeginusiais, senieji papročiai išsilaikė ilgiau. Visgi mirusiųjų deginimo paprotys tarp kuršių buvo labai įsitvirtinęs – žinoma mirusiųjų deginimo atvejų ir XV amžiuje.

Kaipgi atrodė patys archajiškiausi kuršių kapai su akmenų vainikais? Mirusieji buvo laidojami negiliose 15–80 cm gylio pailgose duobėse, o kapas apjuosiamas kiek didesniu už kapo duobę ovaliu ar keturkampiu vainiku iš 2–3 aukštais sudėtų apvalių akmenų. Dažniausiai naujo kapo vainikas buvo jungiamas prie senesnių, ir susidarydavo ištisas akmenų vainikų tinklas. Mirusieji daugiausiai buvo guldomi ant nugaros, galvomis šiaurės kryptimi, ant krūtinės ar juosmens sudėtomis rankomis. Prieš laidojant visuomet buvo atliekamos ugnies apeigos, po kurių likdavo degėsių sluoksnelių kapų duobių dugne ir aplinkoje. Kai kada laidota skobtiniuose karstuose, o kartais ant medinio klojinio. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo ne tik aprengtus puošniais išeiginiais drabužiais, gausiai papuoštus bronziniais ir sidabriniais papuošalais, aprūpintus darbo įrankiais ir ginklais, bet dažnai su gausiomis dovanomis – papuošalais, sudėtais į tošinę dėžutę ir padėtais prie galvos. Tai labai būdingas kuršių laidosenos bruožas. Į kapą dažnai buvo įdedama mažų molinių puodelių.

Išnykus akmenų vainikų dėjimo papročiui, kitos laidojimo apeigos pakito nedaug. Mirusieji laidoti pailgose apvaliais kampais duobėse, sudarančiose tvarkingas eiles. Mirus aukštos kilmės ir padėties vyrams, pietinėje kuršių arealo dalyje aukodavo žirgą ir šią auką (žirgų galvas, kojas)  dėdavo į kapą, tačiau V amžiuje šis paprotys išnyko.

Visi – vyrai, moterys ir vaikai – buvo laidojami labai panašiai, tik kartais skirdavosi vyrų ir moterų laidojimo kryptis ir įkapių dėjimo tvarka. Vyrams prie kairiojo šono beveik visada dedamos dvi ietys ir masyvus vienašmenis kalavijas, o nuo VIII amžiaus – ir kovos peilis puošniose bronza apkaltose makštyse, prie galvos – žąslai, pentinai, dalgis, rečiau įmovinis kirvis. Moterims virš galvos buvo guldomi peilis, yla, verpstukas. Tiek vyramas, tiek moterims prie galvos dedamas ir molinis puodelis, o kartais vienas ar du geriamieji ragai.

Pradėjus plisti mirusiųjų deginimo papročiui, degintiniai kapai įterpiami į nesudegintųjų eiles. Kitais kartais degintiniai kapai grupuojami kapinyno pakraštyje. Archeologai pastebėjo, kad tuo laiku grįžtama į jau keletą šimtmečių apleistus kapinynus ir čia laidojama pagal naująjį paprotį. X–XII amžiais, pačiu kuršių klestėjimo laikotarpiu, kai sparčiai auga gyventojų skaičius, daugiausiai šiaurinėje arealo dalyje kuriasi naujos gyvenvietės, prie kurių įrengiami ir nauji kapinynai.

Mirusieji buvo deginami specialiose laužavietėse, kurių vietose išlikę gausių degėsių, perdegusių ir išsilydžiusių dirbinių fragmentų. Labai retai mirusysis degintas kapo duobėje. Kai laidotuvių laužas jau būdavo užgesęs ir atvėsęs, iš jo išrinkti kauliukai, dirbinių gabaliukai kartu su anglimis buvo pernešami į kapo duobę ir palaidojami. Sudegę kauliukai dažnai supilami į įprasto dydžio karstą, o nedegintos įkapės sudedamos įprasta tvarka, kaip buvo daroma anksčiau. Laidota ir mažame karstelyje – dėžutėje, degintus palaikus su įkapėmis įvyniojus į audinį, o šalia dar padėjus ir dovanų – papuošalų. Kitur palaikai supilti į krūvelę kapo duobės viduryje, o įkapės padėtos šalia. Dažnai dalis įkapių būna sulaužytos ar sukapotos. Dalis kapų buvo rasti mažose ovaliose duobelėse kartu su sudegusiomis ir sulaužytomis įkapėmis. Esama ir kolektyvinių kapų, kur kapo duobėje palaikai supilti į atskiras krūveles. Labai retai kada kuršiai mirusiųjų palaikus laidojo urnose, žinoma tik keletas tokių kapų. Vis labiau įsigalint palaikų deginimo papročiui, kapų duobės mažėjo, įkapių dedama mažiau ar ne visi dirbiniai, o tik jų dalys. Tuo laiku paplinta miniatiūrinių įkapių paprotys, kai į kapą dedami ne tikri mirusiojo vartoti įrankiai ir ginklai, o specialiai laidotuvėms pagamintos jų miniatiūros.

Degintiniuose kapuose randamos tokios pačios įkapės, kaip ir griautiniuose, tik jų dėjimo tvarkos nebesilaikoma. Vyrų kapuose ginklai, sveiki ar sulankstyti, guldomi kapo duobės dugne, o labai retai – susmeigiami į žemę. Į raiteliams kapą dedami žąslai, balnų kilpos, kamanos, pentinai, vyrams – peilis, kirvis, skustuvas, raginės ar kaulinės šukos, skiltuvas, pirkliams – svarstyklės su svareliais. Beveik kiekviename vyro kape randami geriamieji ragai. Jų niekada nedegino, o kape padėdavo atokiau nuo kitų įkapių ir, matyt, netuščius. Moterų kapuose vyravo papuošalai, tačiau archeologai randa ir kitų daiktų. Tai daugiausiai darbo įrankių miniatiūros – kirveliai, kapliukai, dalgeliai, skiltuvėliai, plonos geležies juostelės, pentinai, rečiau žąslai.Labai dažnai moterims į kapus dėjo miniatiūrinių juostų vijimo įrankių komplektą – 4 plokšteles, šepetėlį-šukutes, verpstelę, šeivelę ir adatą. Įdomu, kad šis komplektas kartais randamas ir vyrų kapuose – gal mylimos moters dovana? Vyrų ir moterų kapuose randama molinių puodelių ir puodų, jie dažnai sudaužyti. Tai greičiausiai susiję su laidotuvių apeigomis, mirusiajam atneštu maistu ir gėrimu.

Kostiumas

Kuršių arealo kapinynuose dėl dirvos savybių mirusiųjų palaikai išsilaikę labai menkai, jau nekalbant apie drabužius ir apavą. Kiek geriau išsilaikė įvairūs drabužių papuošimai ir metaliniai papuošalai. Iš jų funkcijų, išsidėstymo, padėties kape galima apytikriai atkurti svarbiausius kostiumo bruožus, drabužių ilgį. Iš negausių audinių liekanų nustatomos medžiagos, audimo raštai, spalvos, tačiau drabužių fasonų dabartiniais metodais atkurti nepavyksta.

Archeologų rekonstruotas kuršių vyro, kario kostiumas galėjo atrodyti maždaug taip: jis nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis ir siauras lininio ar vilnonio audinio kelnes. Galėjo vilkėti šiltesnę vilnonę sermėgą, juosiamą odiniu, bronza ar sidabru apkaustytu diržu, latvių archeologų vadinama jaka, turėti platų apsiaustą, priekyje susegamą masyvia sege. Kuršių vyrai nešiojo odinius batus, matyti, kietais padais, nes jau buvo atsiradusios geležinės balnų kilpos. Mažiausiai žinoma apie kepures, galima tik numanyti, kad turėta kailinių kepurių žiemai ir, galimas dalykas, kaktos raiščių vasarai. Nereikia manyti, kad drabužiai buvo tik natūralios lino ar vilnos spalvos. Verpalai buvo dažomi augaliniais dažais rudos, geltonos, žalios, juodos, mėlynos spalvų daugybe atspalvių. Kuršiai vyrai mėgo papuošalus. Svarbiausias jų papuošalas – apsiausto segė, kartais jų randama net po 4. Iki X amžiaus mėgtos lankinės gyvulinės ar aguoninės, plokštinės kiauraraštės, o nuo X amžiaus labai paplinta pasaginės segės. Labai retai vyrai nešiojo masyvias storagales apyrankes ir antkakles. Savotiškas kuršių vyrų atributas – gintarinis šukų formos kabutis, tikriausiai amuletas.

Palyginus su kitomis baltų gentimis, galima manyti, kad pagrindinės kuršių moterų kostiumo dalys buvo ilgi marškiniai, sijonas, skara, prijuostė.Tikėtina, kad jos nešiojo audeklinį galvos apdangalą, gal kiek panašų į nuometą, kurį susegdavo šone masyviu smeigtuku ar lankine sege. Kaip ir vyrai, moterys turėjo odinius diržus su bronzinėmis sagtimis, nešiojo odinius batus. Kuršės mėgo masyvius papuošalus ir jų turėjo daug. Kaklą puošė įvairiomis antkaklėmis ir kelių eilių apvaromis iš spalvoto stiklo karolių, grandinėlių, kabučių. Ant krūtinės drabužius segdavo kryžinėmis, apsaginėmis segėmis, jų rankas puošė plačios apyrankės ir žiedai. Moterys, kaip ir vyrai, nešiojo gintarinius amuletus, daugiausiai pailgų karolių formos. Jos dažniau nei vyrai į kitą pasaulį pasiimdavo ne tik tuos papuošalus, kurie puošė jų drabužius per laidotuves, bet ir visus kitus turėtus.

Kuršiai buvo turtinga gentis, mėgusi savo padėtį visuomenėje pabrėžti visa išore – masyviais, gausiais bronzos ir sidabro papuošalais, tviskančiais drabužiais, gera, brangiai puošta ginkluote, prabangiais žirgo ir raitelio atributais.

LATGALIAI

Arealas

Latgaliai – labiausiai į šiaurę nutolusi baltų gentis. Jų genties teritorija užima visą šiaurės rytinę dabartinės Latvijos dalį. Vėlyvajame geležies amžiuje latgalių vakarinės žemės ribojosi su lybių genties teritorija ties Gaujos vidurupiu ir Aizkraukle prie Dauguvos. Pietuose jų plotai  beveik siekė Dauguvą, išskyrus sėlių apgyventas vietoves Aiviekstos baseine. Nuo  Asuotės  sėlių ir latgalių riba ėjo Dauguva. Rytinė latgalių riba sutapo maždaug su dabartine Latvijos ir Baltarusijos siena. Šiaurėje latgaliai ribojosi su estų gentimis taip pat maždaug ties šiuolaikine valstybių siena. Šiauriniai latgalių kaimynai buvo estai, vakariniai – lybiai, pietiniai – sėliai, o rytiniai – slavų gentis krivičiai. Taigi, tik pietuose gyveno giminingos baltų gentys, o iš kitų pusių juos supo finougrai ir  slavai. Latgaliams didelę kultūrinę įtaką padarė finougrų gentys, kurių žemes jie buvo užėmę ir kuriuos vis labiau stūmė į šiaurę.

Latgalių genties žemės kalvotos, miškingos, ne tokios derlingos kaip žiemgalių. Pietinė Latgala buvo apgyventa žymiai tankiau nei šiaurinė, o vakariniame ir pietiniame pakraščiuose latgaliai gyveno mišriai su kaimynais lybiais ir sėliais. Latgalių krašte žinoma apie 90 piliakalnių, kurie naudoti kaip tvirtovės. Svarbiausi centrai buvo Jersika, Uolinkalnis, Asuotė. Žinoma ir keletas alkakalnių – Zilaiskalnis, Sauleskalnis. Vakarinių ir rytinių latgalių kultūra kiek skyrėsi, daugiausiai laidosena.

Latgaliai XI–XII amžių sandūroje minimi rusų metraščiuose, o nuo XIII amžiaus – ir Kalavijuočių ordino šaltiniuose, H. Latvio Livonijos kronikoje. Kurį laiką latgaliai mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams, o XIII a. juos užkariavo Kalavijuočių ordinas ir prisijungė visas žemes.

Laidosena

Vakarinės ir rytinės Latgalos dalių laidosena buvo skirtinga. Vakarų latgaliai mirusiuosius laidojo duobėse, plokštiniuose kapinynuose, o rytiniai pylė pilkapius. Manoma, kad rytiniams latgaliams kultūrinę įtaką darė kaimynai krivičiai.

Plokštinių kapinynų Latgaloje labai daug, žinoma apie 200. Jie visi įrengti aukštesnėse vietose, kalvų, upių šlaituose, netoli gyvenviečių. Kapinynai dideli, juose būna po kelis šimtus kapų. Kapai išdėstyti erdviai, kartais surikiuoti tvarkingomis eilėmis. Mirusieji laidoti pailgose keturkampėse duobėse, beveik visi nedeginti. Jie paguldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis, rankos sudėtos ant krūtinės ar juosmens. Mirusieji palaidoti su šventiniais darbužiais ir papuošalais, su darbo įrankiais ir ginklais. Žemėse, kuriomis užkastos duobės, dažnai pasitaiko angliukų – tai ugnies apeigų liudininkai. Dar viena iš laidojimo apeigų – moterims po galvomis klojami paparčiai. Mirusieji laidoti karstuose ar suvynioti į drobules. Latgalių laidosenos ypatybė – griežtai laikomasi priešingos vyrų ir moterų guldymo į kapus krypties. Latgalių kapinynuose randama pavienių degintinių kapų. Daugiausiai jie moterų, todėl archeologai mano, kad tuose kapuose palaidotos latgalių žmonos, parsivestos iš Lietuvos ar slavų kraštų. Kaip ir visų kitų baltų genčių laidojimo vietose, taip ir Latgaloje pasitaiko kapų vien su įkapėmis, be mirusiojo kūno liekanų. Manoma, kad tai kenotafai – svetur mirusių ar žuvusių gentainių atminimui įrengti kapai.

Vyrų kapus nuo moterų ryškiausiai skiria ginklai. Vyrams į kapus dedamas trumpas, platus vienašmenis kalavijas, keletas įvairių iečių ir siauraašmenis pentinis kirvis. Vėlesniais amžiais latgalio kario būdingu ginklu tapo plačiaašmenis pentinis kovos kirvis. Kartais randama dviašmenių kalavijų ir peilių. Latgalių pirklių kapuose pasitaiko svarstyklių ir svarelių.

Pagrindinės moterų įkapės buvo papuošalai, jų į kapus dedama gausiai ir įvairių. Būdingiausia latgalės įkapių dalis – skraistė. Tai pailga keturkampė vilnonė tamsiai mėlyna skraistė, gausiai puošta žalvariu. Latgalių berniukų kapai išsiskiria tuo, kad jiems buvo specialiai  daromos miniatiūrinės karių apyrankės.

XI amžiuje rytų Latgaloje imama pilti pilkapius. Dabar dauguma pilkapių suardyti lobių ieškotojų, geriau išliko tie, kurie apaugo mišku. Patys didžiausi pilkapynai koncentruojasi Latgalos rytuose. Šio laikotarpio pilkapiai – tai individualūs kapai, tuo jie skiriasi nuo ankstyvesniųjų, pirmųjų amžių po Kristaus Lietuvoje ir Latvijoje supiltų pilkapių. Labai retai viename pilkapyje laidojami du mirusieji. Pilkapiai 4–7 m skersmens, jų sampilai pusrutulio formos, kapų duobės kasamos pagrinduose. Sampilui žemės imamos iš aplinkos, taip pilkapio pakraščiu susidarydavo griovys. Sampilo žemėse taip pat esama angliukų, ugnies ritualo liekanų.

Ėmus pilti pilkapius, kiti laidosenos elementai nepakito – mirusieji laidoti nedeginti, vyrai ir moterys guldomi priešingomis kryptimis. Panašiai kaip lietuviai, latgaliai taip pat barstė pilkapių pagrindus apeiginio laužo pelenais ir degėsiais. Kartais pasitaiko mirusiųjų, palaidotų karstuose su dvišlaičiu viršumi. Žinomas vienas unikalus atvejis, kai  žemės paviršiuje ant pilkapio pagrindo iš lauko akmenų buvo sudėtas kapo duobės kontūras.

Kostiumas

Latgalių, kaip ir sėlių, kapuose labai daug žalvarinių papuošalų ir žalvariu puoštų audinių, todėl jų kostiumai latvių archeologų buvo gana patikimai rekonstruoti. Vyrai nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis, o ant jų vilkosi pusilges vilnones sermėgas (la. jaka). Jų rankovės buvo trumpesnės nei marškinių, o kaklo iškirptė kartais apsiuvama keliomis žalvario įvijėlių, suvertų ant virvučių, eilėmis. Prie jų dar kabinami kabučiai. Kartais ant vienos rankos jie nešiojo riešines, gausiai puoštas įaustais žalvario žiedeliais. Sermėgas juosė odiniais diržais, apkaustytais žalvariu. Į diržą buvo įkabinamas ilgas kutas, sudarytas iš 6 virvučių, ant kurių užmautos nuo juosmens vis ilgėjančios 4 žalvarinės įvijos. Kuto virvučių galus puošė sidabriniai kabučiai. Tai labai ištaigingas vyriškas papuošalas. Kartais prie tokio kuto buvo tvirtinamos kovos peilio makštys, taip pat prabangiai papuoštos kalstytu žalvariu. Latgaliai mūvėjo siauras kelnes, žemiau kelių apvyniotas spalvingomis ar vienspalvėmis vytinėmis juostomis. Batai buvo odiniai, trumpaauliai. Kartais vyrai dar turėjo apsiaustus, greičiausiai šaltesniam orui. Apsiaustas ant krūtinės segamas pasagine sege. Segėmis priekyje segami ir marškiniai bei sermėga. Latgalių vyrai nešiojo apyrankes, kartais po vieną ant kiekvienos rankos.

Moterų kostiumas labai panašus į sėlių. Latgalės nešiojo sijonus ilgio sulig pusiau blauzdų. Jų sijonai – tai pailgas keturkampis audinio gabalas, kurio viršutinis kraštas parauktas ir prisiūtas prie siauros audinio juostos. Sijonas vyniojamas apie juosmenį, galai užkeičiami ir juosiama juosta, kuri sijoną laiko. Apatinis sijono kraštas kartais apsiuvamas spalvota vytine juosta. Latgalės nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis, ant kurių gaubėsi skraistę. Prie jos galų būdavo priaustos spalvingos vytinės juostos su geometriniais raštais. Dar viena, siauresnė, vytinė juosta visu pakraščiu siuvama ant viršaus. Skraistės kraštai ar netgi visas paviršius puošiamas iš smulkių žalvarinių žiedelių sudarytais geometriniais simboliniais raštais, o galai – kutais. Kartais kutai tvirtinami tik prie kampų. Kampiniai kutai dažnai padaryti iš virvučių, ant kurių užmautos žalvario įvijėlės. Tiek vyriškų, tiek ir moteriškų sermėgų pakraščiai dažnai puošiami įaustų žalvario žiedelių raštais. Kitas latgalių moterų pasididžiavimas – platūs, ištaigingi vainikai su puošniais kutais ant pakaušio. Jie būdavo padaryti iš karolių eilių, prisiūtų prie audinio, žalvario įvijų, suvertų keliomis eilėmis, o kutai – iš žalvario grandinėlių ir įvijėlių.

Latgalių moterų papuošalų gausa tikrai įspūdinga. Štai kaip buvo papuošta viena latgalių aristokratė. Ant galvos ji nešiojo apgalvį, padarytą iš 6 eilių žalvarinių įvijėlių, perskirtų siauromis ornamentuotomis plokštelėmis. Pakaušio dalyje prie apgalvio prikabintos 4 žalvarinės grandinėlės su žvangučiais galuose. Jos marškiniai buvo susegti maža pasagine sagele. Ypatingi latgalės kaklo papuošalai. Ji nešiojo 3 antkakles, dvi iš jų vytinės, o trečioji paplatintais, priekyje užkeistais galais, puoštais trapeciniais kabučiais. Be jų, ant kaklo turėjo 3 eiles grandinėlių, ant sprando sukabintų puslankiu išlenktu kabliu, dviejų eilių karolių vėrinį, suvertą iš smulkių stiklo karoliukų ir kauri kriauklelių. Dar vienas vėrinys buvo suvertas iš stiklo karolių, žvangučių ir kryžiaus formos kabučių. Jos riešus puošė 7 apyrankės, juostinės ir zoomorfiniais galais,  ir 5 įvijiniai žiedai. Ji turėjo mažą geležinį peiliuką ir amuletą, sudarytą iš meškos ilties ir kabučio, pakabintų ant vienos grandinėlės, ir dviejų žvangučių ant kitos. Kažin ar ši brangi ir prabangi apranga bei nepaprasta papuošalų gausa liudija tik apie jos aukštą kilmę ir turtą – gali būti, kad dalis jos daiktų  buvo skirti apeigoms.

LIETUVIAI

Arealas

Lietuviai buvo viena iš pačių didžiausių baltų genčių, gyvenusi plačioje teritorijoje. IV amžiuje, sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, apie kurios laidojimo papročius nieko nežinoma, plačioje teritorijoje susiformavo keletas etninių masyvų, iš kurių vienas buvo lietuvių gentis. Apie IV–V amžių į šią teritoriją atsikėlė ir apsigyveno žmonės iš šiaurinių regionų, jie atsinešė paprotį mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Prie šio papročio perėjo ir vietiniai gyventojai. Archeologų nustatyta, kad į būsimą lietuvių žemę persikėlė ir dalis pietinės Užnemunės gyventojų, iš jotvingių krašto. Jie taip pat pylė pilkapius, be to, nuo IV amžiaus jau degino mirusiuosius. Lietuvių genties žemės nusidriekė nuo dabartinių Zarasų šiaurėje iki Naručio ir Svyrių ežerų pietryčiuose. Vakarinė jų riba ėjo Šventosios upe, lietuviai gyveno Neries ir Merkio baseinų teritorijoje. Dalis pietrytinių lietuvių žemių dabar įeina į Baltarusijos teritoriją. Šiauriniai lietuvių kaimynai buvo sėliai, vakariniai – aukštaičiai ir jotvingiai, o rytuose jų žemės ribojosi su slavų dregovičių gentimi.

Lietuvių kraštas – ištisos aukštumos. Jis apima Dzūkų, Aukštaičių, aukštesnę už kitas, Ašmenos ir Švenčionių aukštumas. Šiaurvakariniu lietuvių arealo pakraščiu bėgo Šventoji, vakariniu tekėjo Nemunas, iš rytų į vakarus jį vagojo Neris, Merkys, o šiauriniame pakraštyje tyvuliavo daugybė didelių ir mažų ežerų. Lietuvių žemės nederlingos, smėlingos, tačiau čia geros ganyklos, daug miškų ir vandenų. Dauguma jų žemių toliau nuo didžiųjų prekybos kelių, todėl jų papuošalai lengvi, jų mažiau, įkapės ne tokios gausios ir turtingos kaip vakarinių ir šiaurinių baltų genčių. Lietuvių kraštas buvo tankiai gyvenamas, bet apgyventas netolygiai. Lietuvių piliakalniai susitelkę šiaurėje, ežerų krašte, paneriais, Neries ir Merkio tarpupyje, tačiau jų kur kas mažiau pietrytiniame arealo pakraštyje. Pilkapynai išsidėstę panašiai, tik jų nemaža esama ir pietryčiuose – čia žmonių daugiau gyventa neįtvirtintose gyvenvietėse.

Lietuvių gentis, susiformavusi apie V amžių, gyvavo iki XIII amžiaus. Lietuviai pasislinko pietryčių kryptimi, apgyveno menkai gyvenamas žemes, konsolidavosi į stiprią genčių sąjungą, sėkmingai pasipriešinusią slavų gentims ir Kijevo Rusios kunigaikščiams. Lietuvių gentinė diduomenė buvo ta politinė jėga, kuri plėsdama savo įtaką ir karinę galią po kitas baltų gentis padėjo pagrindus Lietuvos valstybei, o susijungusi su aukštaičiais – ir lietuvių tautai. Lietuvos vardas pirmą kartą minimas Kvedlinburgo analuose 1009 metais, o į rusų metraščius ji įrašyta Mindaugo Lietuvos vardu.

Laidosena

Lietuvių laidojimo paminklų žinoma tik nuo V amžiaus, ir nuo to laiko iki XII amžiaus savo mirusiesiems jie pylė pilkapius. Juose laidoti nedeginti mirusieji, vėliau ir deginti. Mirusiųjų deginimo paprotys plito iš pietvakarių šiaurės link, todėl šiaurėje ilgiau išsilaikė paprotys nedegintus palaikus laidoti pilkapiuose. Lietuvių pilkapiai laikui bėgant kito. V–VII amžiuje jie įrengiami su akmenų vainikais, kaip visame šiauriniame baltų žemių pakraštyje, o vėliau vainikai nebededami. Pilkapis apkasamas grioviu ar jo pakraščiuose iškasamos kelios pailgos duobės. Ankstyvųjų ir vėlyvųjų sampilai pilami iš žemių, smėlio, o akmenys į sampilą pakliūna su žemėmis, bet nebesudaro jokių struktūrų. Pilkapiuose laidojama po keletą žmonių. Vieta, kurioje bus pilkapis, pirmiausiai buvo pabarstoma laužo pelenais ir nuodėguliais, o po to kasamos viena ar kelios iki 1,5 m gylio duobės mirusiesiems. Į jas paguldžius mirusiuosius pilamas sampilas, o jo pakraščiais kraunamas akmenų vainikas. Duobėse buvo laidojami suaugusieji, o vaikų palaikai – ant pilkapio pagrindo arba sampile. Lietuvių pilkapiuose paprastai būdavo nuo 1 iki 8 kapų. Vyrai daugiausiai laidoti galvomis į vakarus, o moterys – į rytus. Dažniausiai mirusieji paguldyti ant nugaros, jų kojos ištiestos, rankos sudėtos ant krūtinės ar juosmens, bet randama mirusiųjų, paguldytų ir ant šono. Karstų pėdsakų pasitaiko retai, kur kas dažniau mirusieji susupami ar užklojami stora drobe. Pavyko rasti išskirtinai įrengtų kapų. Vieno kapo duobės dugnas buvo išklotas beržo tošimi ir papuoštas nedidelėmis kvadratinėmis žalvarinėmis plokštelėmis, jų būta apie 300. Jame turėjo būti palaidotas tikrai neeilinis žmogus. Lietuviai į kapus dėjo nedaug brangių metalinių įkapių, ypač bronzinių, vyrauja geležiniai daiktai, net papuošalai. Matyt, lietuvių krašte brangieji metalai buvo didelė retenybė ir brangenybė. Dažniausia vyro įkapė – siauraašmenis pentinis kirvis, nors buvo rasta ir įmovinių. Dar dėtas peilis. Nei kirvis, nei peilis kape nustatytos vietos neturėjo, jie buvo dedami prie kojų, peties, šono. Labai retai vyrams į kapus dėjo ietį, tik turtinguose kapuose jų buvo dvi, visada padėtos antgaliais prie kojų. Turtingi lietuviai palaidoti su keletu ginklų – kovos kirviu, kovos peiliu, ant kojų padėtu skydu, ir tik ypač turtingi karo vadai palaidoti su dviašmeniais kalavijais ir žirgais. Iš visų išsiskiria vadinamasis Taurapilio kunigaikščio kapas, kuriame palaidotas didikas turėjo kalaviją su sidabriniais paauksuotais makščių apkalais, kovos peilį, kovos kirvį, skydą, šalia jo palaidotas žirgas su kuklia apranga. Nemažai vyrų laidojami visai be ginklų.

Moterų įkapės būdavo taip pat labai kuklios. Iš darbo įrankių dažniausiai aptinkama geležinė yla, retkarčiais pjautuvėlis, labai retai molinis ar akmeninis verpstukas. Pilkapiuose randami vyrų ir moterų papuošalai lengvi, kuklūs, dalis segių ir smeigtukų geležiniai. Labai retai pasitaiko sidabrinių papuošalų. Lietuviai geležį lydyti išmoko dar prieš Kristų, jų žemėse gausu geležies rūdos, todėl pigiau buvo nusikaldinti geležinius papuošalus, užuot pirkus brangią bronzą ar dar brangesnį sidabrą.

IV–V amžių sandūroje pradėjus plisti mirusiųjų deginimo papročiui, sudeginti palaikai laidoti į tuos pačius pilkapius. Papročiui vis labiau įsigalint ir vyraujant, pilami tokie pat pilkapiai ir degintiems palaikams. Pilkapiai dideli, nuo 4 iki 14 m skersmens ir 1,5 metro aukščio, tačiau pilkapynuose pasitaiko ir labai didelių pilkapių – iki 22 m skersmens ir 2 m aukščio. Pilkapynai užimdavo po kelis ar keliolikos hektarų plotą. Kapuose buvo užkasami iš laužavietės išrinkti kauliukai. Degintinių kapų randama ant pilkapio pagrindo ir įvairiose sampilo vietose. Sudeginti palaikai būdavo pilami į nedideles, negilias duobutes. Tik arealo šiaurėje degintiniam kapui pilkapio pagrinde buvo kasama tokio pat dydžio duobė, kaip ir nedegintam mirusiajam. Kartu su sudegusiais kauliukais šalia ar ant viršaus buvo dedamos įkapės, tvarkingiau V–VI amžių kapuose, o vėliau maišomos su kauliukais. Labai retai, gal magijos sumetimais, ginklus susmeigdavo šalia kauliukų krūvelės. Degintiniuose kapuose randama ir sudegintų, susilydžiusių ir nedegintų įkapių, bet dažniausiai jos būna sulaužytos. Labai retai randama drobės fragmentų, į kurią tikriausiai buvo susuktos įkapės, o gal ir visi iš laidotuvių laužo išrinkti mirusiojo kauliukai.

Degintinių kapų įkapės tokios pačios, kaip ir griautinių – tai siauraašmeniai pentiniai kirviai, įmoviniai ietigaliai (bet ne ietys su kotais), peiliai, diržų sagtys, kartais geležinis antskydis. Randama ir sudegintų žirgų, palaidotų kartu su raiteliais viename pilkapyje. Dažniau žirgai buvo laidojami nedeginti ir atskiruose nuo žmonių kapuose. Moterų kapuose randamos tokios pat įkapės kaip anksčiau – ylos, verpstukai, pjautuvai, kartais adatos. Iš papuošalų daugiausiai dedamos sulaužytos juostinės ir storagalės apyrankės, antkaklės, sagtelės.

Kostiumas

Apie lietuvių kostiumą žinoma labai mažai. Anksti perėmę mirusiųjų deginimo paprotį, apie tai jie mums beveik nepaliko jokių žinių. Lietuvių kostiumas rekonstruojamas, pasitelkiant analogijas iš kitų baltų genčių. Numanoma, kad vyriško kostiumo dalys turėjusios būti panašios į aukštaičių ar žemaičių – tai marškiniai, kelnės, sermėgos, apsiaustai, batai, kepurės, tačiau nežinome jokių detalių. Aišku tik, kad lietuviai vyrai, palyginti su kitais, nešiojo mažai papuošalų. Dažniausiai tai buvo lankinė, vėliau pasaginė segė, siaura, plona juostinė apyrankė, diržas su geležine, rečiau žalvarine sagtimi, įvijinis žiedas. Netgi labai turtingi kariai, palaidoti su kalaviju ir žirgu, neturėjo antkaklės. Labai retai vyrų kapuose randama ir tokių daiktų kaip galąstuvas, pincetas, kaulinės šukos, geriamojo rago apkalai.

Moterų kostiumas ir jo dalys irgi gali būti tik nuspėjamas pagal analogijas, tačiau moterys nešiojo daugiau papuošalų nei vyrai. Yra žinoma, kad V–VI amžiais lietuvės nešiojo kepuraites (ar apgalvius) ties abiem smilkiniais puoštas keletu žiedinių antsmilkinių. Jų randama dažname lietuvės moters kape. Kaklą retkarčiais dabino stiklo ar gintaro karolių vėriniai, antkaklės. Krūtinę dažniausiai puošdavo tik viena lankinė segė ar smeigtukas. Ant rankų lietuvės mūvėjo juostines ar statinėlės formos gaubtas plonas apyrankes, įvijinius žiedus. Turtingos moterys savo drabužius, greičiausiai jų pakraščius, puošė 3–5 cm pločio juostomis, ištisai glaudžiai dengtomis statmenai prisiūtais tuščiaviduriais žalvario cilindrėliais. Ši mada išsilaikė keletą šimtmečių, cilindrėlių randama ir degintiniuose moterų kapuose iki VIII amžiaus pabaigos.

PRŪSAI

Arealas

XIII amžiuje prūsų žemės šiaurėje driekėsi iki Minijos žemupio, pietvakariuose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose – nedidelę Šakių rajono dalį, beveik visą Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų. Seniausiais prūsų protėviais laikomi akmens amžiaus pabaigos Pamarių kultūros žmonės. Tiesioginiai prūsų genčių protėviai – vakarų baltų pilkapių kultūros atstovai. Prūsų gyvenamas arealas bei prūsų teritorinių grupių, kartais laikomų atskiromis gentimis (sembų, notangų, bartų, varmių, pagudėnų, pamedėnų), užuomazgos galutinai išryškėjo senajame geležies amžiuje – I–IV amžiais prūsų žemės buvo dabartinės Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities vakarinėje dalyje, Sembos pusiasalyje, taip pat į pietus nuo Priegliaus ir Alnos upių santakos. Dažnai prūsais laikomi ir Mozūrų ežerų regione