Kulto akmuo yra sėlių ir latgalių gyvenamų teritorijų periferijoje. Atsižvelgiant į sėlių apgyventumo chronologiją galima daryti prielaidą, kad sėliai ir jų protėviai Krauklių akmenį ilgą laiką naudojo įvairioms kulto apeigoms. Apie 40 tonų sveriantis Krauklių akmuo, vadintas dar ir Velnio akmeniu, pelkėtos lomos upelio pakraštyje nėra tiesiog įgrimzdęs į klampią žemę, o remiasi į kitų akmenų klojinį. Jo apimtis prie žemės – 12,5 m, aukštis – 2 m, ilgis – 3,9 m, o plotis 3,8 m. Krauklių akmuo nėra ovalus, kaip būdinga ledyno atneštiems akmenims, o yra kirvio formos. Ant jo paviršiaus matyti keli dariniai, galėję atsirasti tik dėl tam tikro mechaninio apdorojimo. Tai vienintelis tokio tipo akmuo Latvijoje, nes skiriasi nuo klasikinių aukojimui skirtų akmenų su netaisyklingų formų įdubomis bei kitų šventųjų akmenų. Prie Krauklių akmens 1974 metais atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu nustatytas daugiau nei metro storio kultūrinis sluoksnis. XII–XIII a. datuojami radiniai liudija, kad čia vyko kulto apeigos. Archeologinių tyrimų metu Aizkrauklės ekspedicijos grupė prie Krauklių akmens atmatavo 35 m² plotą, kurį nuvalius pasimatė 0,8–1,2 metrų juodas, durpingas kultūrinis sluoksnis, o pagrindas – melsvas, mergelingas smėlis. Pagrindiniai radiniai: smulkios anglys, glaistytų molinių indų šukės, smulkios geležies atraižos, vinys, šlakai, pusė XII a. geležinės balnakilpės, akmeninis galąstuvas, medinio kubilėlio liekanos, išpjauta rago plokštelė. Sprendžiant iš šių radinių akmens apylinkėse buvusi kalvė. Krauklių akmenį ir netoliese esantį šaltinį rašytojas Andrejis Upytis (Andrejs Upītis) aprašęs knygose „Apsamanojusio kaimo berniukai“ („Sūnu ciema zēni“) ir „Žalioji žemė“ („Zaļā zeme“). Padavimuose minima, kad po akmeniu paslėptas puodas su pinigais, taip pat kad velnias prie šio akmens paaukotas, nes norėjęs juo užtvenkti Dauguvą.
+2
Atsiliepimai