GRŪBELĖS (GRŪBLIO) PILIAKALNIS

Grūbelės piliakalnis yra senųjų sėlių gyventoje teritorijoje ir laikomas vienu iš sėlių piliakalnių. Tai 30–35 metrų aukščio, pavienis, apvalus, plokščio paviršiaus, smėlėtas, taip pat apaugęs pušynu. Šiaurės vakarų ir pietvakarių šlaitai statūs, o kituose kalno šonuose išryškėja trys terasos. Piliakalnis neturi nei griovių, nei pylimų, ir jo pakumpusi aikštelė iš dalies sulyginta dėl vykdytų kasimo darbų. Aikštelėje vos pastebimas nedidelis kultūrinis sluoksnis, o rytinėje pusėje, po smėlio sluoksniu – dviejų metrų gylyje atkastas angliuotas žemės sluoksnis. Kalno papėdėje ir šlaituose matyti daug Pirmojo pasaulinio karo tranšėjų, viena iš jų juosia piliakalnį nuo viršūnės iki papėdės. Piliakalnis nėra archeologiškai tyrinėtas, bet įrengti įtvirtinimai rodo, kad jis priklauso įtvirtintoms pilims. Istorinėse kronikose jis neminimas, tačiau priskirtinas sėlių kultūrai būdingiems piliakalniams. 1926 metais piliakalnio  matavimus atliko Ernestas Brastinis (Ernests Brastiņš) ir aprašė jį savo Žiemgalos piliakalnių žvalgomosios ekspedicijos užrašuose. XX a. pabaigoje piliakalnį tyrinėjo ir archeologas Juris Urtanas (Juris Urtāns), kuris 1995 metais jame rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos šukę. Tai labai apytikriai leidžia datuoti piliakalnį I tūkst. pr. Kr. ar I tūkst. po Kr. pirmąja puse. Piliakalnio apylinkėse randama nemažai ankstyvojo ir vidurinio geležies amžiaus senkapių. Apie Grūbelės piliakalnį užrašyta daug padavimų, kuriuose pasakojama apie ant kalno kadaise stovėjusią ir vėliau nugrimzdusią bažnyčią. Vienas iš padavimų pasakoja, kad ant kalno stovėjusioje bažnyčioje buvęs varpas – kai jis sekmadienio rytais gaudęs, visa žemė dundėdavusi. Velnias požemiuose supykęs, kad drumsčiama jo ramybė, ir nutaręs bažnyčią nugramzdinti; taip ir padaręs. Pasak padavimo, nuėjus iš ryto ant kalno ir priglaudus ausį prie žemės, girdėti nuostabūs varpo garsai.