Kazlų Rūdos krašto muziejinė ekspozicija – Višakio Rūdos Valdo Arbašausko buities muziejus – Šaltinis Višakio Rūdoje – Sodyba „Gervių giesmė“ – Samanojus – Novaraisčio ornitologinio draustinio paukščių stebėjimo bokštelis – Lekėčių Didysis šaltinis – Vaiguvos upė-gatvė – Gelgaudiškio pažintinis takas – Miestlaukio piliakalnis – Kubilių šeimos bitynas – Plaktukų muziejus Degučiuose – Marijampolės krašto muziejus – Amalvos pelkės pažintinis takas
Nuvažiuojamas atstumas – kiek daugiau nei 200 kilometrų.
Trukmė – 2 dienos.
Leiskitės į kelionę per senąsias baltų žemes – šaltinius, pelkes, piliakalnius ir ugnies vietas. Atraskite protėvių pasaulėjautą, gamtos dėsnius ir istorinę atmintį. Pasirinkę šį maršrutą lankysite jotvingių ir aukštaičių gyventas vietas, tad nenustebkite, jei kartais iš pažiūros panašios vietos pasakos skirtingas istorijas. VI–VII amžiuje aukštaičių arealas pietuose apėmė teritoriją abipus Nemuno, tarp Šešupės ir Neries žiočių ir jungėsi su jotvingių žemėmis. Aukštaičių (kartu su lietuviais) gentis sudarė lietuvių tautos branduolį, o štai jotvingiai garsėjo savo karingumu.
Kelionę kviečiame pradėti Kazlų Rūdos krašto muziejine ekspozicija turizmo ir verslo informacijos centre. Čia jums bus atskleistos krašto paveldo paslaptys ir istorija, išgirsite apie geležies rūdos kasybą, miškininkystės papročius ir baltų gyvenimą šiose žemėse. Kazlų Rūdos kraštas – tai geležies ir miškų žemė, kur šventieji medžiai buvo ne kertami, o kalbinami.
Šaltiniuotose, pelkėtose vietose, paežerių ir upių pakrantėse buvo gausu balų rūdos. Privačiame Višakio Rūdos Valdo Arbašausko buities muziejuje stovinčios rudnios (senieji geležies gavybos įrenginiai) liudija, kad šiuose kraštuose žmonės jau nuo senų laikų, pasitelkę ugnį, išgaudavo aukso vertės turinčią geležį. Muziejaus erdvėse taip pat pamatysite ir senuosius rakandus, ūkio įrankius, kurie pasakoja apie mums dabar jau neįprastą buitį.
Miškingose apylinkėse gausu ne tik garbinamų medžių, bet ir šventųjų šaltinių. Senosios baltų šventvietės šaltinis Višakio Rūdoje yra gamtos stebuklas, nes, pasak padavimų, vanduo čia gydo kūną, o virš šaltinio šnabždasi medžių dvasių balsai.
Po ugnies – paukščių daina sodyboje „Gervių giesmė“. Ši sodyba – kaip mažas rojus, kurio ramybė ir gamtos ritmas primena baltų harmoniją su pasauliu. Čia kviečiame stabtelėti ilgiau ir praleisti naktį pasirinktame pastate – klėtyje arba stuboje. Sodyboje galėsite pasimėgauti pirties malonumais ar pasipildyti žinių bagažą dalyvaudami edukacinėse programose.
Keliaujant Kazlų Rūdos miškais taip pat rekomenduojame išbandyti pirties malonumus, kuriuos siūlo „Samanojus“.
Tarp tylos ir dainos čia gyvena baltų dvasia, o visai greta yra Novaraisčio ornitologinio draustinio paukščių stebėjimo bokštelis. Buvusiame durpyne pakėlus vandens lygį dabar pastebima bent 33 paukščių rūšių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą, atstovų. Rudens vakarais čia leidžiasi pailsėti net 3 000 gervių pulkai, tad jei bus palankios gamtinės sąlygos, galite pamatyti neregėtus vaizdus, kai laikas skaičiuojamas ne valandomis, o sparnų mostais.
Pasak padavimų, stebuklingas yra ir Lekėčių Didysis šaltinis. Leiskite sau atsigaivinti nuolat net ir žiemą trykštančiu šaltinio vandeniu ir nejučia pamatysite, kaip pasidaro lengviau, lyg rūką nuo akių nuima. Sakoma, kad jei ištari nuoširdų norą ir plauni rankas – vanduo tau atsako.
Tarp Lekėčių ir Plokščių, ant Nemuno skardžio šlaito, stūkso lig šiol ne visas paslaptis atskleidęs Ilguvos dvaras. Garsus lenkų smuikininkas, kompozitorius ir dirigentas, Varšuvos filharmonijos įkūrėjas Emilis Mlynarskis šią vietovę vadino „Lietuvos Šveicarija“. Čia gyvendamas jis sukūrė garsiąją simfoniją F-dur ir operą „Vasaros naktį“.
Kaip byloja legendos, šią dar nuo akmens amžiaus apgyventą vietovę saugo milžinas Ilgis, kurio ainių žynių pasodintą daugiau nei 400 metų senumo 32 metrų aukščio trikamienį ąžuolą griovos šlaite suranda tik atkakliausi. Daugybė karalių, kunigaikščių, didikų, muzikantų, rašytojų, tapytojų per daugelį amžių lankė legendinio milžino Ilgio kraštą. Aplankykite ir jūs.
Plokščiuose yra vieta, kur upė ir žmonės gyvena vienoje tėkmėje. Vaiguvos upė-gatvė – tai pavyzdys, kaip srauni vandens tėkmė tampa gyvenimo ašimi, nes vienintelis kelias šios gatvės gyventojams patekti į namus – šaltiniuota upė.
Atraskite pusiausvyrą tarp legendų ir tikrovės vaikščiodami Gelgaudiškio pažintiniu taku. Takas, einantis per brandų mišką, prasideda prie Gelgaudiškio dvaro rūmų ir veda į senąjį dvaro parką, kuriame keliautojus vilioja vienas didžiausių Lietuvoje (net 118 ha) miško tipo parkų su legendomis apipintais objektais – Asesoriaus kapu, Velnio kalnu, Baronų kapinėmis, Pakaruoklių kalnu ir, žinoma – „Žvaigžde“ – aikštele, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Sakoma, to pageidavo medžiotojai, kad pietaudami galėtų stebėti žvėris.
Senovės stebėjimo ir gynybos vieta netoli Kudirkos Naumiesčio buvo Miestlaukio arba dar kitaip Juodupės (vadinamo ir „Napoleono“) piliakalnis. Čia, ant kalvos, dar galima išgirsti skambant karo rago aidą, kuris tarytum kviečia burtis aplink gyvenusias gentis – jotvingius, nadruvius, skalvius, o galbūt ir lietuvius.
Senųjų tradicijų ir ryšio tarp kartų atspindys – Kubilių šeimos bitynas, kuris Vilkaviškio rajone garsėja ne tik saldžiuoju nektaru, bet ir Devynbitės midumi. Tai ne šiaip gėrimas – tai ritualinė patirtis. Midus čia brandinamas su šaltyje džiovintomis uogomis, vaisiais, vaistiniais žolynais, kurių kiekvienas savaip svarbus. Rekomenduojame užsisakyti degustaciją ir iš arčiau susipažinti su paslaptingu gėrimu.
Plaktukas yra vienas seniausių ir dažniausiai naudojamų žmonijos civilizacijos įrankių. Mūsų protėviai jį naudojo kaulams ar kriauklėms daužyti, kad gautų maisto. Šiuo metu plaktukų panaudojimo spektras labai platus, tad kviečiame apsilankyti Plaktukų muziejuje Degučiuose, kur iš anksto susitarus jums bus pristatyta daugiau nei 1 400 plaktukų kolekcija.
Marijampolės krašto muziejus – pažintinė stotelė, kurioje susipina archeologija, kalba, buitis ir tikėjimai. Galite pamatyti, kaip keitėsi žmonių gyvenimo būdas, tačiau pagrindiniai dėsniai išliko tie patys: pagarba žemei, laiko ciklui, šventei ir darbo dainai.
Pasak senolių, pelkė – tai sielų kelias, kuriame galima pamiršti laiką, tad paskutinė stotelė yra Amalvos pelkės pažintinis takas, išvargusius keliautojus maloniai nudžiuginsiantis savo trumpumu – vos 121 metras.
Tebūnie ši kelionė – mažas atgimimas, prisiminimas, sąmoningumo kibirkštis.
*Už maršturo sudarymą ir tikslumą atsako Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras.
Atsiliepimai