PAJEVONYS

Pajevonys minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų-jotvingių gyvenvietė, su visomis apeigomis. Teigiama, kad šioje vietoje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir žynių – kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras.
Manoma, kad čia stovėjo net šešios šventyklos, skirtos Perkūnui, Pergalei, Peržadei, Troicei, Perpačiui ir Peramžiui. Ši vieta mena laikus, kai Žinyčios kalne rinkdavosi senovės žyniai, o šiandien čia iškilusi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Apie tai, kad ant šio kalno senovėje buvusi žinyčia (senojo tikėjimo šventovė) spėlioja ir dr. Jonas Basanavičius savo veikale „Aprašymuose apie Lietuvos pilis“. 
Pajevonį puošia legendomis apipinta skulptūra „Pajevonio legenda“, kuri iliustruoja tarp karaliaus ir karalienės kilusį karą. Karalius buvo įsitvirtinęs ant piliakalnio, o karalienė – ant kalvos, kur dabar stovi bažnyčia. Karalienė, nenorėdama pralieti daug kraujo, sutiko ginčą išspręsti dvikova. Dvikovos metu, karalienės su svaidykle sviestas akmuo užmušęs karalių ir jis buvo palaidotas piliakalnyje. Karalienė, atsidėkodama dievui už pergalę, pastatė Pajevonio bažnyčią. 
Miestelyje taip pat yra didingas Vytauto Didžiojo paminklas, greta išsidėstę senieji piliakalniai, tarp kurių pasakojama slypėję požeminiai tuneliai. 
Jei paklaustumėt vietinių gyventojų ką gali trumpai pasakyti apie Pajevonį, dauguma tiesiog atsakytų, jog Pajevonys – žemės vidurys. Miestelio aikštėje yra žemės kauburys su dalinai „atkastu“ rieduliu, kadangi minėtam posakiui įamžinti buvo pasirinktas archeologinės atodangos būdas. Tarsi „atkasus“ kauburio dalį „aptiktas“ galingas riedulys – galbūt žemės vidurys.
Miestelio apylinkės vilioja gamtos mėgėjus – čia vingiuoja Jevonio upė, žaliuoja Tadarinės miškas ir stūkso Dabravolės piliakalnis. Pajevonys kviečia pasinerti į baltų istorijos ir mitų pasaulį bei pasimėgauti ramybe tarp kalvų ir pušynų.