Šiaulių turizmo informacijos centras

BALTŲ KALBOS

 

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose neabejotinos baltų gentys pradėtos minėti palyginti vėlai – tik IX–XI a. Yra skiriami vakarų ir rytų baltai. Vakarų baltams priklauso prūsai, jotvingiai, kuršiai, rytų – lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai. Didelė dalis baltų genčių išnyko. Iki šių dienų išliko tik lietuvių (daugiausiai lietuvių, aukštaičių, žemaičių palikuonys) ir latvių (latgalių palikuonys) tautos bei kalbos. Dar kai kurių tyrinėtojų yra minimi rytiniai galindai, sudarę baltų „salą“ slavų apsuptyje ir gyvenę tarp Volgos ir Okos upių, buvo anksti asimiliuoti. Vakariniai galindai −  buvusi prūsų gentis − išnyko XIII a.

LIETUVIAI

Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas XI a. pačioje pradžioje vokiečių istoriniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analuose, aprašant įvykį, kai Lietuvos pasienyje buvo užmuštas arkivyskupas ir vienuolis Brunonas. Kaip ir kitos baltų gentys, lietuviai, kai jie pradedami minėti istorijos šaltiniuose, vieningos valstybės nesudarė – buvo minimos atskiros žemės. Viena iš tokių žemių vadinosi Lietuva. Didžiausios anuo metu lietuvių gyvenamų žemių sritys, į kurias įėjo mažesnės žemės, buvo Aukštaičiai ir Žemaičiai. Aukštaičių ir žemaičių vardais tuo metu vadintos ne tarmės, o Lietuvos dalys. Aukštaičiai – tai rytinė, Žemaičiai –vakarinė Lietuvos dalis, kaip atskaitos tašką imant Nevėžio ir Nemuno upes. Žemaičiai užėmė didesnę negu dabar užima Lietuvos teritoriją, aukštaičių plotas buvo pasislinkęs toliau į rytus, jų branduolį sudarė Vilniaus – Ašmenos apylinkės. Šiuo metu aukštaičiai užima maždaug tris kartus didesnę  Lietuvos teritoriją negu žemaičiai.

Žemaičių  vardas istoriniuose šaltiniuose randamas XIII a. pradžioje, kalbant apie Lietuvos kunigaikščių sutartį su Voluine, kur paminėti ir žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas. Aukštaičių vardas šaltiniuose pasirodo gerokai vėliau – pačiame XIII a. gale, P. Dusburgo kronikoje, kur kalbama apie lietuvių žemes kairiajame Nevėžio krante.

Lietuvių kalba tarp kitų baltų kalbų užima tarpinę padėtį – lyginant su mirusia prūsų kalba, joje yra atsiradę kai kurių naujovių, o lyginant su latvių kalba, ji yra išlaikiusi daug senovinių ypatybių. Lietuvių kalba – archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, išsaugojusi daugybę indoeuropiečių prokalbės ypatybių, yra vienintelė gyvoji kalba, kurią galima paaiškinti tiesiogiai remiantis bendrųjų indoeuropietiškųjų formulių sistema.

Iš senovinių ypatybių, kurias yra išlaikiusi lietuvių kalba, galima paminėti šias: laisvas kirtis, kai žodžiai gali turėti bet kurį kirčiuotą skiemenį (mama, rašyti, mokytojas), dvi ilgųjų skiemenų priegaidės (šóka: šõkis), dar gyva tarmėse dviskaita (mudu eisiva, du vilku, dvi seseri), bevardė giminė (gražu, šviesu) ir kt.

Aukštaičių tarmė yra senoviškesnė, archajiškesnė, jos pagrindu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo lietuvių bendrinė kalba. Žemaičių tarmė yra modernesnė, naujoviškesnė, turinti daugiau įvairių garsų, kirčiavimo bei priegaidžių vartojimo inovacijų. Dauguma senovinių lietuvių garsų, iš dalies ir formų, žemaičių tarmėje yra labiau pakitę, nutolę nuo senojo prototipo.

Pirmoji spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m., parašyta pietinių žemaičių tarme su kai kuriais aukštaitiškais elementais. Lietuviškų įrašų ranka randama ir anksčiau, XVI a. pradžioje, jie padaryti aukštaičių tarme.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

AUKŠTAIČIAI

Lietuvių ir aukštaičių genčių pavadinimai yra išlikę mūsų valstybės ir didžiausios Lietuvos tarmės pavadinimuose.

Aukštaičių plote garsų tarimas įvairuoja. Todėl pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą  aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes.  Skiriamos trys aukštaičių patarmės: vakarų, pietų ir rytų. Pietų aukštaičiai smulkiau  neskaidomi. Vakarų aukštaičiai skyla į dvi dalis. Pietinės dalies pagrindu XIX a. gale – XX a. pradžioje susiformavo lietuvių bendrinė kalba. Pati didžiausia yra rytų aukštaičių patarmė, kurią sudaro net 6 šnektų grupės.  

Vakarų aukštaičiai dvigarsius am, an, em, en ir balsius ą, ę išlaiko sveikus. Pietų aukštaičiai dvigarsius am, an, em, en išlaiko nepakitusius, bet balsius ą, ę susiaurina ir taria ī. ū. Rytų aukštaičiai ir dvigarsius am, an, em, en, ir nosinius balsius ą, ę susiaurina. Didžioji jų dalis taria um, un, im, in, ū, ī. Šiaurinėse rytų aukštaičių šnektose šių garsų tarimas įvairuoja.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Bacevičiūtė R. ir kt. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004;  Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

ŽEMAIČIAI

Žemaičių gentis davė pradžią dabartiniams žemaičiams, kai senosios žemaičių gentys, keldamosis į nusilpusių per kovas su kryžiuočiais kuršių, žiemgalių ir kt. teritorijas, asimiliavo šias gentis – ilgainiui dalis jų perėmė ne tik žemaičių kalbą, bet ir pavadinimą.

Kalbiniu aspektu žemaičių plotas nėra vienalytis. Nuo aukštaičių skiriasi dvibalsių ie, uo tarimu. Šiuos dvibalsius žemaičiai verčia trejopai ir pagal tai skirstomi į tris patarmes: pietų, šiaurės ir vakarų, kurios, išskyrus vakarų, dar skaidomos smulkiau į dvi dalis. Pietų žemaičiai vietoj dvibalsių ie, uo turi garsus, artimus ū, ī. Šiaurės žemaičiai ie, uo verčia ẹi, ọu, o nedidelė vakarų žemaičių patarmė – į ė, o. Kiekviena šių patarmių dar turi daug įvairiausių garsų pakitimų, kurie jas skiria nuo lietuvių bendrinės kalbos ir kitų tarmių, todėl kai kurie kalbininkai yra linkę žemaičių tarmę vadinti net žemaičių kalba.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Bacevičiūtė R. ir kt. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004;  Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000; Pabrėža J. Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: 2017.

LATGALIAI 

Latgaliai – baltų gentis, gyvenusi dabartinėje šiaurės rytų Latvijoje. Viduramžiais sumišo su lyvių, sėlių, žiemgalių bei kuršių gentimis. Latgaliai sudarė pagrindinę besiformuojančios latvių tautos dalį.

Ši baltų gentis istoriniuose šaltiniuose vadinama dviem vardais – latgaliais ir latviais. Dvejopai vadinamas ir jos gyvenamas kraštas. Pirmą kartą Latgalos vardas paminėtas rusų metraščiuose XII a. pradžioje. XIII a. pradžioje latgaliai, norėdami išvengti lietuvių antpuolių, pasidavė vokiečiams ir tapo Livonijos dalimi. Nuo XVI a. latgalių vardas istoriniuose šaltiniuose nebeminimas.

Dabartinėje latvių kalboje skiriamos 3 svarbiausios tarmės – vidurio (latviškai vidus), lyviškoji (latviškai lībiskais), aukštaičių (latviškai augšzemnieku) – ir kelios patarmių grupės. Vidurio tarme kalbama Latvijos vidurinėje ir pietvakarinėje dalyje, aukštaičių – rytinėje, lyviškąja – šiaurės vakarų dalyje. Bendrinės kalbos pagrindą sudaro vidurio tarmė.

Buvusioje senovės Latgalos teritorijoje dabar kalbama dviem latvių tarmėmis – aukštaičių ir vidurio. Aukštaičių tarmė turi įvairiausių ypatybių, kuriomis ji skiriasi ir nuo kitų latvių tarmių, ir nuo bendrinės kalbos.

Dabartinė latvių kalba susidarė senovės latgaliams (didžiausia dabartinės Latvijos teritorijoje tuomet gyvenusi gentis) asimiliavus finų kilmės lyvius ir susiliejus su dalimi baltų genčių – sėliais (apie 13–14 a.), žiemgaliais (apie 15 a.), kuršiais (apie 16 a.). Galutinai latvių kalba dabartinėje teritorijoje įsitvirtino 16–17 a. pradžioje.

Lyginant prūsų, lietuvių ir latvių kalbas, matyti, kad latvių kalba yra labiausiai nutolusi nuo pirmykštės baltų prokalbės, kad joje yra atsiradę daugiausia naujovių. Iš tokių naujovių minėtina: pastovus kirtis pirmajame žodžio skiemenyje, yra vartojamos trys priegaidės (panašiai kaip žemaičių tarmėje), nebevartojami mišrieji dvigarsiai an, en, in, un, senieji trumpieji žodžio galo balsiai, išskyrus u, iškrito, nebevartojama bevardė giminė, sutapo kai kurių linksnių formos ir kt.

Pirmieji rašytiniai latvių kalbos paminklai atsiranda XVI a., pirmoji Vilniuje spausdinta  knyga pasirodo 1585 m., tai – Petro Kanizijaus „Mažojo“ katekizmo vertimas. Jis buvo parašytas latvių  vidurio tarme.

Dabartinė Latvijos etnografinė sritis – Latgala – pradėjo formuotis XVII a., o XX a. atgaivinamas ir vėl pradedamas vartoti Latgalos vardas, tik šio krašto gyventojai dabar vadinami latgaliečiais, taip skiriant juos nuo senųjų latgalių.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000; Visuotinė lietuvių enciklopedija, XI , Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007;  Cibuļs J., Leikuma L. Vasals! Latgaliešu valodas mācība, Riga: N.I.M.S., 2003.

ŽIEMGALIAI

Pirmą kartą žiemgalių vardas paminėtas skandinavų istoriniuose šaltiniuose.  XIII a. Riudės vienuolyno  danų kronikoje minima, kad danų emigrantai apie 870 m. pajungė sau Prūsiją, Žiemgalą ir karelų žemę. Manoma, kad žiemgalių kalba išnyko XV a. pabaigoje.

Jokių rašytinių žiemgalių kalbos paminklų nėra išlikusių, todėl apie žiemgalių kalbą galima sužinoti tik remiantis tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje žiemgalių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Žiemgaliai vartojo priebalsius s, z, kur lietuviai šiandien turi š, ž: Mussa, Swete, Sagare, Zeymel, c, dz – vietoje k, g.  Ir šiandien buvusioje žiemgalių teritorijoje, ypač apie Žagarę, Skaistgirį, Gruzdžius, pasitaiko sumišusio priebalsių š, ž, č, dž ir s, z, c, dz vartojimo: pradze, krūmš, lažda, pasitaiko gretiminės upių vardų formos Lietuvoje ir Latvijoje: Šeševe / Sesēve, Švėtė / Svēte. Buvusioje žiemgalių teritorijoje pastebimas įdomus fonetinis reiškinys, vadinamas anaptikse, kai po priebalsių r, l įterpiamas papildomas balsiukas – darėbs (darbas), darėžs (daržas), kalɛts (kaltas), zirags (zirgs), galads (galds). Žiemgalių  kalboje buvo mėgstamos  priesagos -uvė, -ene,  tai rodo asmenvardžiai ar vandenvardžiai Lietuvoje ir Latvijoje: Raktuvė, Salduvė, Vircuve, Upene, Sparnene, Dubelene.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

JOTVINGIAI

Pirmą kartą jotvingių vardas paminėtas rusų šaltiniuose X a., ilgame 945 m. į Bizantiją siunčiamų Kijevo Rusios pasiuntinių sąraše. Jotvingių gyvenamasis kraštas paprastai buvo vadinamas „jotvingių žeme“. Istoriniuose šaltiniuose prie jotvingių kartais priskiriami sūduviai, Dainavos gyventojai. Jotvingiai (ar šio krašto genčių junginiai) buvo pavergti Kryžiuočių ordino XIII a. pabaigoje.

Kad jotvingiai kalbėjo viena iš baltų kalbų ar tarmių, šiandien niekas neabejoja, tačiau jokių rašytinių jotvingių kalbos paminklų nėra išlikę. Norint ką nors konkrečiau sužinoti apie jotvingių kalbą, galima remtis tik tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje jotvingių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamos tarmės.  Pavyzdžiui, jotvingių kalboje buvo vartojamas senasis dvibalsis ei, kuris lietuvių kalboje dažniausiai yra pakeičiamas naujesniu jo variantu ie. Tai rodo tokie šio krašto asmenvardžiai: Deivoniškiai, Leipalingis, Veisiejai, Seinai. Jotvingiai vartojo priebalsius s, z, kur lietuviai šiandien turi š, ž: Zervyna up., Berznykas. Ir šiandien šioje teritorijoje, ypač apie Kabelius, dar pasitaiko tokio šių priebalsių vartojimo arba jų maišymo atvejų; as, sakalys, zmogus, zasis. Jotvingių kalboje buvo mėgstama  priesaga -ingė,-ingis, tai rodo šio krašto asmenvardžiai ar vandenvardžiai: Apsingė, Kačingė, Sausvingis ež. , dažna buvo  ir iki šiol išlikusi kirčiuota galūnė -us: Alytus, Niedus, Lajus, Gystus ir kt. Manoma, kad yra išlikusių ir jotvingiškų žodžių: Garbingiai, Stabingis, Penta, Sasnava.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

KURŠIAI

Pirmą kartą kuršių vardas paminėtas vokiečių šaltiniuose IX a., kur rašoma, kad toli nuo švedų yra viena gentis, vadinama kuršiais. Nėra tikslios kuršių išnykimo datos – Lietuvoje kuršiai jau nebeminimi XVI a., Latvijoje –  XVII a. Kuršių nerijos gyventojai, kurie kartais vadinami kuršiais, nėra senųjų kuršių palikuonys. Tai persikėlę gyventojai iš Latvijos apie XVI a, save vadinę kuršininkais ir kalbėję latvių kalba, nors paraleliai vartoję ir lietuvių bei vokiečių kalbas.

Kas buvo kuršiai, diskutuota daug ir ilgai. Pagaliau XX a. pradžioje po kruopščios kalbinių faktų analizės latvių kalbininkas J. Endzelynas įrodė, kad kuršiai buvo baltų gentis.

Jokių rašytinių kuršių kalbos paminklų nėra išlikusių, išskyrus S. Grunau „Prūsų kronikoje“ (XVI a.) pateiktus poterius „Tėve mūsų“, kurie, spėjama, yra užrašyti arba kuršių kalba su latvių kalbos priemaišomis, arba senoviška latvių kalba su kuršių kalbos priemaišomis. Iš asmenvardžių, minimų įvairiuose šaltiniuose, taip pat ir vartojamų buvusioje kuršių teritorijoje, galima teigti, kad kuršių kalba buvo artimesnė prūsų kalbai, tačiau ji turėjo perėmusi  ir kitų baltų genčių kalbų (žiemgalių, lietuvių, žemaičių) ypatybių.

Norint ką nors konkrečiau sužinoti apie kuršių kalbą, galima remtis tik tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje kuršių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Kuršių kalba nuo lietuvių labiausiai skyrėsi dvibalsio ei vietoj lietuviško ie vartojimu: Leipaičiai, Leita up. Kuršiai vartojo priebalsius s, z, kur lietuviai šiandien turi š, ž: Telse (Telšiai), Vesete (Viešetė), Sate (Šatės), č, dž – vietoje k, g.  Ir šiandien kuršių gyventoje teritorijoje dar pasitaiko šių priebalsių paralelinio vartojimo: silkas / šilkas, plekšnė / plekšnė, skrabalas / škrabalas, čiobrinti / kioblinti, čiupelis / kiupelis. Kuršių kalboje buvo mėgstamos priesaga -alė, -elė, -ilė: Kretingalė, Šilalė, Žemalė, krūmalis, daržalis, dažni buvo  ir priešdėliai ab-, em-: Ablinga. Yra išlikusių ir kuršiškų žodžių: cyrulis, kūlis, pylė, pūrai.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

SĖLIAI

Istorijos šaltiniuose sėlių vardas pasirodo iš visų baltų genčių vėliausiai – tik XIII a. H. Latvio  kronikoje, kur teigiama, kad svarbiausias sėlių politinis ir karinis centras yra buvęs Sėlpilis. Manoma, kad sėliai išnyko (sulietuvėjo ar sulatvėjo) iš visų baltų genčių anksčiausiai – apie XIV a. vidurį.

Jokių rašytinių sėlių kalbos paminklų nėra išlikusių, todėl apie sėlių kalbą galima sužinoti tik remiantis tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje sėlių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Sėliai vartojo priebalsius s, z, kur lietuviai šiandien turi š, ž: Swentoppe, Vesinte, c, dz – vietoje k, g .  Ir šiandien sėlių gyventoje teritorijoje gana dažni žodžiai, prasidedantys  priebalsiais z, č: zliaukti, zaukti, zerleta, zelmuo, Zarasai, čeida, čiaukė, čivilis,  jie ir laikomi sėlių kalbos liekanomis.

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

PRŪSAI

Pirmą kartą prūsų vardas  paminėtas IX a. vokiečių istoriniuose šaltiniuose, kur yra kalbama apie prūsų žemes, jų teritoriją. Prūsų žemių būta kelių. Dėl jų skaičiaus mokslininkai nesutaria iki šiol.

Prūsų kalba išnyko XVIII a. Tačiau yra išlikusių rašytinių prūsų kalbos paminklų, iš kurių galima susidaryti apie prūsų kalbą daug aiškesnį vaizdą, negu apie kitų išnykusių baltų tautų ar genčių kalbas.

Seniausias ranka rašytas nedidelis humoristinis prūsų tekstelis galėjo būti užrašytas apie XIV a. vidurį. Tačiau svarbiausi prūsų kalbos paminklai, datuojami XV- XVI a., yra du rankraštiniai žodynėliai ir trys išspausdinti katekizmai. Vertingiausias ir didžiausias iš jų (54 puslapiai prūsiško teksto) yra Enchiridionas, arba Trečiasis katekizmas, parašytas Sembos tarme, išspausdintas 1561 m. Karaliaučiuje.

Prūsų kalba yra gerokai senoviškesnė už lietuvių ir latvių kalbas, nors savo fonetinėmis, gramatinėmis, leksinėmis ypatybėmis yra joms artima.

Iš svarbesnių ypatybių, kuriomis pasižymėjo prūsų kalba, minėtinos šios: laisvas, šokinėjantis į įvairius žodžio skiemenis, kirtis (kaip ir lietuvių kalboje), išlaikytas senasis dvibalsis ei (deiwas, deiws, preicalas), senasis ilgasis balsis ā, kurį lietuviai pakeitė į o (stānintei: stovint), kaip ir latvių kalboje, vartojami s, z, kur lietuviai turi išlaikę senesnius  priebalsius š, ž  (suns, assis, sirgis),  visur vartojami mišrieji dvigarsiai an, en, in, un (rancko, naktin), vartojama net daiktavardžių bevardė giminė (meddo, alu, assaran) ir kt. Yra daugybė bendrašaknių žodžių su lietuvių ir latvių kalbomis, tačiau yra nemaža ir tokių atvejų, kai sutampa tik prūsų ir latvių arba tik prūsų ir lietuvių kalbų žodžiai (salme: salmi, klupstis: klupstis).Turėjo prūsai bendrų žodžių ir su slavais, ir su germanais (assanis: осень, wirds: wort).

Prof., hum.m.dr. Genovaitė Kačiuškienė

Parengta pagal: Kabelka J.  Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, II, Vilnius: Mokslas, 1987; Dini P.U. Baltų kalbos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000;Mažiulis V.  Prūsų kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004 .